Požiūris į nėščiąsias ir aplinkinių elgesys iš gerosios pusės

Kai laukiausi pirmąjį kartą, o nėštumas buvo ilgai lauktas ir visgi labai netikėtas, matyt, visa švytėjau.

Kadangi turėjau savą versliuką ir galėjau rinktis, nusprendžiau nuo trečiojo nėštumo mėnesio nebedirbti. Taigi, visad išsiilsėjusi ir su nuotaika dažnai išeidavau pasivaikščioti. Pamenu, buvo sausio mėnuo ir labai pasidarė slidu. Taigi, saugodama savo ir pilvuko gyventojo sveikatą, įsigijau nuolatinį bilietą autobuse visam mėnesiui. Nes maršrutiniame labai svaigdavo galva. Taigi, pasidariau viešojo transporto nuolatinė keleivė.

Pliusai tokie - bet kada sugalvojus galima persėsti į kitą autobusą, pakoreguoti planus, nes turėjau nuo pat pirmosios nėštumo dienos problemėlę su nuolatiniu pūslės spaudimu. Į tualetą norėdavau nuolat. Taigi, privalumų daug.

Apie trūkumus jau minėjau ankstesniame straipsnelyje. Buvo labai daug pagarbos ir dėmesio iš vyrų ir vaikinų. Nuolat užleisdavo atsisėsti. Praleisdavo į autobusą taip pat ir jauni vaikinukai. Parduotuvėje ne kartą ne tik užleisdavo stoti į eilę, bet ir paragindavo  moteris užleisti vietą. Nors sakydavau, kad nereikia, pastovėsiu eilėje. Atidarydavo duris nuolat, paduodavo net ranką lipant į autobusą ar iš jo.

Taip pat sulaukdavau ir komplimentų. Ypač iš rusakalbių vyrų ir net jaunų vaikinų. Pirmąjį kartą išgirdus komplimentą pasidarė nejauku. Bet po to maloniai džiugindavo. Kaip bebūtų, visgi maloniai nuteikia komplimentai. Taigi, dedu didelį pliusą  vyrų ir vaikinukų naudai.

Jei iš toli pamatydavau plačią šypseną einant link manęs, jau iškart žinojau, kad tai rusakalbis. Nuolat užkalbindavo, paklausdavo, kaip man sekasi? Pasakydavo komplimentą. Palinkėdavo sekmės.

Apie tai papasakodavau vyrui. Vienąkart išėjom pasivaikščioti kartu susikibę  už rankų. Jis man sako: "Gal man eiti priekyje, kad Tau nemaišyčiau?"...

Dovilė