Sveikos, noriu pradėti temą apie augintinius. Turiu problemą - įsigijom šuniuką, kurį be galo mylėjau, o po gimdymo nebegaliu į jį žiūrėti.
Viskas, kas susiję su juo, mane be galo erzina. Kam nors tikrai padovanočiau, bet vyras labai prieš. Nebežinau, ką daryti.
Kodėl po gimdymo man taip nutiko? Kodėl nebenoriu matyti šuns?
Gal kas turite kokių minčių - patarkite, ką man daryti.
Ar jums yra buvusi kažkas panašaus?
man ta pati problema tiesiog erzina suo irgi atiduociau taciau sunus su vyru pries buvau net vyro mamai atidavusi bet vyras vel parsiveze 😈 tiesiog susitaikiau su ta mintimi kad jis bus pas mus ir maziausiai kreipiu i ji demesio
as taip pat manau, kad reikia laiko tiesiog, dabar tau svarbiausia yra mazylis 😀 o truputi veliau viskas sugryzt turetu i savo vezias 😀)
panasiai ir man buvo,,,pries gimdyma taip norejau suniuko, ir vyras padovanojo...be galo ji mylejau, elgemes kaip su vaiku, bet va grizus is ligonines kazkas pasidare, kad nenorejau jo matyti...bet laikui begant praejo ta savijauta, o dabar viskas vel grizo i savo vietas...zinoma, darbar jau vaikas pirmoje vietoje...😀
Nors mes suni isigijom jau nemazai laiko praejus po gimdymo, jis mane irgi kartais nervina - kandziojasi (zaidimo forma), laksto, lauke visus medelius baigia nugriauzti. Dabar seriasi, tai namuose kamuoliai plauku... Vienu zodziu varo i nevilti ir vyrui daznai sakau, kad reikia ji kam nors atiduoti. Bet kita diena gaila pasidaro ir vel visi gyvenam😀
o va mes kaip tik kai mazylis atsirado isigijom suniuka
nes man namie per ramu buvo jokio veiksmo tik mazyli
pamaitini namus apsitvarkai ir viskas okai atsirado suniukas
tai veiklos padaugejo o dabar irsuneliui labai gerai kai yra
sale siucikas tai didziausi draugai kai mato kad su juo
niekas neusiima tai eina su suniuku paziasti ir jei kur
nuvaziuojam i svecius tai vakare iskar pasigenda savo
drauges😀 tai net negaliu isivaizduoti kaip galima atiduoti
gyva padareli juk jie tiek dziaugsmo suteikia ir mazd ir
didelem
na cia mano galva kazkas panasaus kaip pogimdyvine depresija//tikcia gal tokia forma, kad demesi nori atiduot tik kudikeliui, nesidalint su niejo..kitos buna, akd net vyrus atstumia...iskesk si perioda..sekmes!😉
zinok rimtai Indre, toki ''ciuda'' puikiai suprantu ☹ nes man taip buvo............... savo mylimo sunc negalejau apkest gryzus po gimdymo, o kodel nezinau............ atsakymu gal but daug. Aisku, ne pro kur niekam nebuciau atidavus. ir istvereme sia ''suniska krize'' 😃
kas pe mintys atiduoti?? esi suaugusi moteris,tai ir privalai atsakingai ziureti i gyva padara.cia ne daiktas,kad bet kada atiduoti,o ta tavo tokia busena praeis
pritariu linciukei negrazu iskylus bedai ismet suniuka juk jis nekaltas, kad tau kazkas nutiko ir nebenori jo matyti....
nu cia kas per ciudai?😃 negirdejau da taip, mazum praeis po kurio laiko, neskubek atiduot, gi ir vaikui bus linksmaiu kai paaugs tures ka patasyti 🤣
pazystamama situacija man panasiai buvo po gimdymo erzino net suns buvimas bet dabar dziauguosi kad turim namuos gyvunely vaikas paaugo tai neatsirtaukia nuo suns dabar net miega kartu grazu ziuret ir vaikui nauda mokinames kad negalima skraust kad reik mylet glostyt ir t.t.beto suneli jau ismoko kad kai miega vaikai loti negalima tai isvis ramu.
vaje,skaitau ir tikrai graudu,mes ir turejom suniuka,bet isvykom i uzsieni,kur jo nebegalime pasiimti,verkiau ir verkiu dar kartais,kad nera mano pirmo vaikelio salia,auginau ja kaip kudiki ir neisivaizduoju kaip galima atsikratyti suniuku....viskas praeis,o jei is tiesu buvote isilyleje suniuka,o jis jus tai tikrai,tai palaukite ir skirkit demesi ir jam,juk suo -pats geriausias draugas.Maniske ne karta prisiglaudusi guode mane,kai buvvo sunku...😉
o mes katineli savo mamai atidavem,bet ne del to ,kad jo nebenorejom,labai dar jaunas ir padukes buvo,bijojom,kad neuzgautu mazytes,nes labai mego zaisdamas draskytis ir stipriai kandziotis.. Gaila,bet kaskart aplanke,matom kaip auga,zinom ,kad priziuretas,o dar is buto i nama,tai jam isvis rojus,pirmom savaitem negalejo kiemu atsidziaugti negalejo,tai tuo ir guodziames.. Galvojom paaugs dukryte ,pasiimsim,bet dabar jau manau labai stresuotu be kiemo..
astonija, kaip tik asakingi zmones, nes sprendzia problema, nemeta i gatve............... pas mus buvo ta pati situacija ☹ negalejau apkesti savo sunc kaip atsirado leliukas, tiesiog tas ykirus padarelis urzge lojo ant maziuko ir krete visas kiaulystes...... bet istverem 😉 atiduoti jokiais gyvais negalejau, juk ji bvo mano geriausia drauge iki leliuko. dabar viskas gerai. Aisku mano kalyte nebeturi tiek demesio kaip anksciau, bet juk ''ir suo kariamas pripranta'' 😉
Va, kokie neatsakingi zmones, isigyja suni, gyva padara, kuriuo reikia rupintis ir tik pasiketus kazkam gyvenime ima jo ir nuskrato. Pilna valkataujanciu sunu, sunidese. Vien del to mes su vyru neauginame jokio gyvuno, nes jam reikia prieziuros ir zinom kad jam ir demesio ir laiko negalesim skirti, kiek jam reiktu. O be to visada zinojom kad kazkada turesim vaiku ir bus begalo sunku. Tj kaip jus susitvarkysit su vyresniu vaiku kai atsiras dar vienas? Ir kam atiduosit? Juk suo toks pats gyvas padaras kaip ir mes.
