Po apsilankymo pas šauniąją psichologę supratau, kad reikia išlikti kantriai

Iš pradžių norėčiau padėkoti Mamyčių klubui už tokią puikią galimybę, apsilankyti psichologės paskaitoje ir sudalyvauti taip vadinamoje gyvoje diskusijoje. Tiesą pasakius, paskaita truko net 2val., tačiau pralėkė lyg kokia akimirka:) Auginu du mažylius, mergytę, kuriai jau 4 metukai ir sūnelį, kuriam 2,5metų. Visų pirma, eidama į tą paskaitą norėjau įsitikinti, ar iš tiesų teisingai reaguoju į savo vaikų ožiukus. Kai auginau tik dukrytę, viskas buvo paprasta, nes ji buvo viena, visas dėmesys skirtas tik jai, kaip ir, žinoma, laikas. Sėkmingai praėjom visus jos raidos etapus, susidūriau su jos ožiukais,kai jai dar nebuvo metukai, bet tuomet, kaip kad psichologė ir sakė, tai buvo veikiau tokie pasižaidimai, nenoriu valgyt, noriu vietoj valgio žaist ir panašiai. Kažkaip labai neakcentavau tą problemą, nes ji pasirodė ganėtinai maža ir lengva, mes ją tiesiog išaugome. Prisimenu, kaip psichologė pasakė, kad būna ir tokių variantų, kai vaikas tiesiog išauga tuos ožiukus, tik, žinoma, vis tiek reikia į juos kreipti dėmesį, reikia juos įvardinti, o neapeiti, nes tas ožiukas neišnyksta, jis gali peraugti į dar didesnį. Mane labiausiai domino, ar aš teisingai elgiausi gimus sūneliui. Tuo metu mano dukrytei tikrai buvo nelengva. Prisipažįstu, man irgi. Tuomet jaučiau, kad pas dukrytę pasirodė daugiau taip vadinamų ožiukų, nors jie lyg ir buvo nukreipti į brolį, bet kad atkreiptų mano dėmesį. Supratau, kad anksčiau visas mano, kaip artimiausio žmogaus dėmesys buvo skirtas tik jai, o paskui atsirado kliūtis, t.y. brolis. Taigi, reikėjo laviruoti. Stengiausi kaip įmanydama. Prisimenu, kad buvo tokių sunkių momentų, kaip kad aš pradedu žindyti sūnelį, o dukrytė prieina ir tiesiog temptė tempia mane nuo jo, ar tai gerti užsimano, ar tai ko užvalgyti, tiesiog jai tuo metu buvo svarbiausia atitraukti mane nuo brolio ir kad visas mano dėmesys būtų skirtas tik jai vienai. Taigi, kai tokių situacijų buvo ne viena ir net ne dvi, aš pradėjau daugiau kalbėtis su dukryte. Nors jai buvo tik du metukai, aš jai viską pasakojau, kodėl taip yra, kas pasikeitė gyvenime, bet niekuomet nepamiršdavau pasakyti, kad ji man yra vienas svarbiausių žmonių pasaulyje, aš ją myliu taip pačiai, kaip ir iki brolio gimimo, tiesiog dabar mano meilė dalinama dar ir broliui, bet nuo to ji nė kiek nesumažėjo:) Instinktyviai jaučiau, kad nors mano sūnelis yra mažas, bet juo aš turiu pasirūpinti fiziškai, o dukrytei reikėjo veikiau mano dvasinio palaikymo. Taigi, užsiimdavau su ja kiekvieną laisvą minutę ir visuomet pagirdavau už jos piešinius, už jos darbelius ir tiesiog už gerus darbus. Psichologė minėjo, kad tai vienas svarbiausių dalykų- mūsų vaikų teigiamas įvertinimas. Mes turime nuolat juos girti, kad jie yra patys pačiausi, taip auginsime iš tiesų laimingus ir gyvenimu besidžiaugiančius vaikučius, o juk to mes ir siekiame, ar ne?:)

Dar vienas mane dominantis dalykas ir buvo būtent tas laviravimas tarp savo vaikų, tarp jų norų bei poreikių. Nelabai supratau kodėl kylo tiek daug problemų, kai mano sūneliui buvo jau kažkur 1,5 metukų, o dukrytei 3. Jaučiau, kad tai sunkiausias metas, nes jie pradėjo peštis, pykosi dėl visko iš eilės, dėl žaislų, dėl visokių daiktų ir tai išties varė mane iš proto. Paklausiau psichologės kodėl taip nutiko. Pasirodo, kadangi mano abu vaikais gyvendami kartu išgyveno skirtingus raidos etapus, užtat ir kilo tiek daug ginčų. Norėjau sužinoti, ar teisingai elgiausi tuo metu, nes kai tik mano vaikučiai pradedavo peštis, aš stengdavausi įsikišti ir išsiaiškinti dėl ko kilo ginčas. Puikiai žinojau, kad negaliu įžeist dukrytės sakydama, kad tu esi vyresnė ir protingesnė, juk ji irgi dar visai mažas vaikiukas. Ėmiausi gudrybių, išmokau dukrytę kompromisų, t.y. jeigu brolis bando atimti kokį nors daiktą, pasiųlyti jam kitą, mainais, ir viskas. Žinokite, kai tik dukrytė išmoko šito dalyko, gyvenimas iš tiesų palengvėjo:) Psichologė patvirtino, kad tai buvo vienas iš teisingų sprendimų. Tačiau reikia pasakyti, kad vieno sprendimo niekuomet nebūna, yra ir daugiau. Mūsų gyvenime pasitaikydavo ir tokių situacijų, kai vaikučiai vėl pešdavosi dėl kokio žaisliuko ir kompromisas nesuveikdavo, mačiau, kad jie abu nelaimingi, tad įvedžiau dar vieną naujovę, t.y. pasiūlydavau jiems tokį variantą, iš pradžiu vienas pažaidžia, paskiau kitas. Paklausiau pas psichologę, ar tai buvo teisinga, jos atsakymas mane nudžiūgino, kad taip, tai iš tiesų veikia, ir veikia vaikus teigiamai:) Fuuu, man iš tiesų palengvėjo, nors ir esame mamos, ir stengiamės dėl savo vaikų kaip įmanydamos, tačiau prisipažinkime, kad labai dažnai mes suabejojame, ar teisingą kelią pasirinkome? Juk taip, ar ne? Taigi, eidama į šią paskaitą turėjau tikslą, išsiaiškinti, ar augindama savo vaikus elgiuosi teisingai, netgi sakyčiau pakankamai protingai:) Šiuo metu mano dukrytei jau 4 metai, sūnui 2,5 metų ir tarp jų labai dažnai kyla ginčų dėl įvairių daiktų, bet tie ginčai skiriasi nuo ankstesnių tuo, jog sūnus paimdamas bet kokį daiktą sako, kad "tai mano". Pasirodo, jis tokiame raidos etape, kur privalo turėti kažką savo. Pasikalbėjusi su psichologe padariau išvadą, kad reikia išskirti dukrytės ir sūnelio daiktus, negali būti visko, kas priklauso jiems abiems. Taigi, šitas dalykas man buvo kaip ir naujovė, nes galvojau, kad augindama vaikučius turiu viską dalinti po lygiai. Prisimenu, kad psichologė minėjo, kai vaikučių amžius bus didesnis (apie 6 metus), tuomet man būtina ir leisti jiems patiems išsiaiškinti kas kaltas, įsikišti tik tuo metu, kai išties jaučiu, ar žinau kas yra kaltas.

Dar vienas svarbus paskaitos aspektas- tai bausmė. Kurį laiką, kai mano vaikai susipyksta ir neberanda bendros kalbos, neveikia nei kompromisai, nei kalbėjimas, nei žaidimas pakaitomis, ir jie rimtai apsipyksta, nerėtai ir pradeda vienas kitą mušti, tuomet ėmuosi dar vienos gudrybės, t.y. aš tiesiog pasakau, kad jeigu dabar neapsiraminsite ir nerasite bendro sprendimo, aš atimu šį žaislą, daiktą ir pan., ir nebus nei vienam. Žinokite, šį dalyką aš jau kurį laiką taikau mūsų gyvenime, vyras elgiasi lygiai taip pačiai, nes šeimoje vienas svarbiausių dalykų, kad abu tėvai elgtųsi vieningai. Pastebėjau, kad tai veikia, nes tuomet vaikai supranta, kad abu bus nubausti. Taigi, psichologė pasakė, kad yra labai svarbu įsikišti į tokį vaikų ginčą, būtinai įvardinti savo ir vaikų jausmus ir pasakyti, kad tai yra bausmė už jų elgesį. Ir vėl jaučiau palengvėjimą, nes pastaruoju metu pradėjau galvoti, ar teisingai yra nubausti abu, jeigu ginčas kilo dėl vieno vaikučio kaltės. Reikia pripažinti, kad su mūsų gyvenime yra dar ir bandymas pasityčioti iš bausmės, bent jau aš taip jaučiuosi. Kartais, kai mano vaikai prasikalsta, jie paleidžia tai juokais, mano dukrytė pati atsistoja į kampą, sūnelis viską atkartoja, ir jie abu pradeda juoktis. Taigi, tas pastatymas į kampą lyg ir neveikia, bent jau aš taip jaučiausi. Psichologė patarė, kad aš pasikalbėčiau su vaikais, paaiškinčiau jiems kaip aš jaučiuosi kai jie taip daro, ir kam reikalingas tas statymas į kampą. Be to, vienas svarbiausių dalykų, kad statymas į kampą netūri trūkti ilgiau negu vaikui yra metų, t.y. jei vaikučiui 2 metai, tai 2 min., jei vaikui 3 metai, tai 3 ir t.t. ir pan. Jeigu auginate du ar daugiau vaikučių, taikykite bendrą min. skaičių, bet patį mažiausią. Ir dar, psichologė patarė šiek tiek pakeisti tą statymą į kampą, pastatyti ten kėdutę ir įvardinti tai apmąstymu, klaidų apgalvojimų ir pan.:) Taigi, šie pakeitimai man patiko, bandysiu taikyti praktikoje:)

Ir paskutinys paskaitos tikslas-tai mano sūnelio ožiukai. Nekalbu apie bendrus, kai kyla ginčai su sesute. Oi, ne, aš kalbu apie tuos baisius ožius, kai vaikas krenta ant grindų, trepsi kojom, kanda arba mušasi. Tiesą pasakius, aš stengiuosi būti kantri ir leisti vaikui nurimti, stoviu šalia ir tiesiog nieko nedarau. Vaikui nurimus, aš su juo pasikalbu ir vėl viskas yra gerai, tačiau pasak psichologės, yra būtina įvardinti savo ir vaiko jausmus, kad jis suprastų kodėl kyla tie baisūs ožiai. Žinoma, būna ir tokių variantų, kai vaikas tiesiog nepajėgia nusiraminti. Psichologė pataria, kad tokiu atveju reikia vaiką iškart paimti ir išnešti toli nuo pagundos, bet man labiau prie širdies pirmasis, tik tam reikia geležinės kantrybės. Aš stengiuosi nekreipti dėmesio į aplinkinius. Tiesą pasakius, vienoje iš parduotuvių, kur aš dažnai apsipirkinėju mane jau ne kartą yra išvadinę bloga ir nerūpestinga mama, bet aš nekreipiu į tai dėmesio, auginu taip, kaip man atrodo teisingai.
Žinokite, iš psichologės paskaitos ir jos visų patarimų padariau išvadą, kad iš tiesų elgiuosi teisingai savo vaikų atžvilgiu, kad mano sprendimai kovoti su ožiukais ir dideliais ožiais neša sėkmę. Nors tas kelias ir yra sunkus, bet turiu apsiašarvuoti geležine kantrybe ir toliau auginti taip, kaip pataria man širdis, kaip pataria mano nuojauta, o ji manęs niekuomet nepaveda. Dar kartą dėkoju už šią puikią galimybę ir viliuosi, kad panašių paskaitų bus ir daugiau.
Ačiū:)