Pirmas prisilietimas, gurkšnelis...išlieka atmintyje visą gyvenimą

Laukdamasi antrojo mažylio, daug domėjausi apie natūralų maitinimą, skaičiau žurnalus, ieškojau informacijos internete. Buvau tvirtai nusprendusi maitinti kiek įmanoma ilgiau.

Savo pirmąjį sūnų maitinau tik 4 savaites, bet tada situacija buvo kitokia – mokiausi paskutiniame kurse, nervai ir įtampa sumažino pienuko kiekį. Be to, tais laikais, prieš 17 metų, buvo labai mažai informacijos apie žindimą.

Matukas gimė didelis, beveik penkių kilogramų. Man buvo atlikta operacija, neleido gimdyti pačiai. Vos atsigavusiai po narkozės, akušerė pridėjo mažių prie krūties, įkišo spenelį į burną. Pirmas prisilietimas, pirmas gurkšnelis... Tai pojūčiai, kurie išlieka atmintyje visą gyvenimą...

Glaudžiau savo mažylį prie krūties dažnai, žindo labai gražiai, taisyklingai, kaip pasakė atėjusi aplankyti gydytoja. Deja, turbūt pienuko buvo mažokai, nes antrą jo gyvenimo dieną tyrimai parodė, jog mažai gliukozės ir mūsų sūnelis buvo išvežtas į reanimaciją.

Tai buvo kupina nerimo ir bejėgiškumo para... Man atnešė kelis indelius, į kuriuos turėjau prispausti pienuko mažyliui. Sėdėjau, spaudžiau ir verkiau, nes ištekėjo tik keli lašeliai. Nuramino atėjusi akušerė, kuri pasakė, kad matyt būsiu iš tų moterų, kurios turi nedaug pienuko ir tik dažnas vaikelio glaudimas prie krūties pagausins pienelio kiekį.

Dar švelniai apibarė, kad nervinuosi. Prisakė pirmus kelis mėnesius neduoti gerti iš buteliuko, pamokė, kaip girdyti iš puodelio.

Grįžusi namo, dariau viską, kad tik padaugėtų pienelio – po žindimo nusitraukdavau tuos kelis likusius lašus (kartais būdavo vos keli lašeliai, kartais 5-10 ml) kad tik gamintųsi kuo daugiau, dažnai glausdavau mažylį prie krūties.

{pic:1}

Naktimis miegodavome kartu – ir vaikeliui jauku šalia mamos, ir man patogu, nereikėdavo keltis mažyliui naktį užsinorėjus valgyti. Pirmą mėnesį vakarais būdavo labai neramus, tai vis galvodavau, gal pienuko trūksta Tai sugirdydavome dar ir mišinuko.

Dažniausiai tai darydavo tėtis, nes jam geriau sekdavosi mažylį girdyti iš puoduko. Kai mėnesio mažylį pasvėrėme ir pamatėme, kad priaugo beveik kilogramą, tada supratome, jog mano pienelio užtenka ir jokio mišinuko nebedavėme.

Pilnai savo pieneliu maitinau iki penkto mėnesio. Po to prasidėjo košytės ir, deja, pradėjo mažėti pienelio. Visai pasibaigė, kai mažiui buvo dešimt mėnesių.

Iš savo patirties galiu pasakyti – mamos, nenuleiskite rankų, viskas įmanoma. Juk pienuko gamyba visų pirma prasideda galvoje.

Didžiulis noras kuo ilgiau žindyti, ramybė, dažnas kūdikio glaudimas prie krūties, na ir mamos pastangos – ir pienelio bus. Ir nekreipkite dėmesio į artimų giminaičių pasakymus, kad „mūsų giminėje visos trumpai žindė“. Jūs žindykite ilgai.....