Pienuko nepagausėja nuo chalvos - jį gamina mūsų smegenys

Dar nesilaukdama vaikelio žinojau – maitinsiu krūtimi! Taip jau gyvenimas susiklostė, kad visos pažįstamos pačios maitino kūdikėlius, nenaudojo mišinių Maitinimas krūtimi man buvo savaime aiškus dalykas…

Pastojus net nebuvo kitų minčių. Žinojau – tikrai maitinsiu pati.

Iš pradžių viskas atrodė aišku ir suprantama, bet kai pradėjau rimčiau domėtis apie maitinimą, pasirodė, jog tai ištisas mokslas. Stengiausi sužinoti kuo daugiau nėštumo metu, kad gimus kūdikėliui kuo mažiau neaiškumų būtų.

Skaičiau daug knygų, straipsnių, internete ieškojau mamų nuomonių, patarimų, lankiau kursus. Kursuose stengiausi dalyvauti ne viena. Vesdavausi ir vyrą. Jam skaityti nieko neįpiršau, bet nors išklausė. Manau nauda tikrai buvo… Prieš tai jis manė, kad nėra čia didelio skirtumo kaip maitinti, nors įžvelgė didelį maitinimo krūtimi pliusą – pigiau ir nereikia naktį keltis mišinių daryt. Paklausęs patyrusių medikų paskaitų, jau buvo 100 proc. už natūralų maitinimą!

{pic:1}

Išaušo didžioji diena, po sunkaus ir komplikuoto gimdymo, vidudienį gimė mūsų sūnus! Gaila, bet pirmasis mūsų susitikimas buvo labai trumpas, vos priglaudė jį man prie veido, leido pabučiuot ir išskyrė.

Tą akimirką ašaros bėgo ir iš laimės, kad gimė mano kūdikėlis ir iš apmaudo, kad negaliu jo prisiglaust, duoti pirmuosius lašelius pieno (o tiek buvau prisiskaičiusi, kaip svarbu ir naudinga per pirmąsias kelias valandas gauti mamos pienuko)...

Antras mūsų susitikimas buvo toks pat trumpas... Atnešė man jį trumpam į reanimacijos palatą. Duoda jį man ir sako: maitink! Aš dar nejaučiau kojų, net ant šono pasisukt negalėjau, neleido išvis galvos kelti. Tiesiu rankas, imu savo vaiką, bet neišlaikau… Buvo siaubingai apmaudu, skaudu…

Atnešusi akušerė išplėšė jį iš manęs, vos prikišo jo lūpytes man prie krūties ir atitraukė…Prašiau, kad leistų dar palaikyti, bet ji nusprendė, kad aš maitinti negalėsiu, nes per maži speneliai, vaikas neieško krūties.

{smallpic:2}

Visa tai truko vos kelias minutes, ir vėl jį išvežė. Galvojau, plyš širdis…Mane prižiūrinčios gydytojos liepė ilsėtis, tikino, kad reta kuri pamaitina reanimacijoje…Tuo metu nebuvo svarbūs jų žodžiai…Aš taip tikėjausi sėkmingai pradėsianti maitinti, o še tau… Net kūdikėlio neduoda…

Gal būčiau nemiegojusi visą naktį ir galvojusi, bet prileido vaistų ir prabudau, kai saulė jau tekėjo. Savijauta buvo žymiai geresnė. Po rytinės apžiūros nusprendė, kad perkels mane į paprastą palatą, kur galėsiu būti su sūnumi. Nors „plyšo” visi šonai iš skausmo, bet stengiausi kiek įmanydama pati judėti, kad tik paliktų kūdikėlį su manimi (žinojau, kad jei nepasikelsiu iš lovos, sūnaus nepaliks su manimi).

Pagaliau pagaliau – susitikimas!!! Jis toks mažytis, toks gležnutis, bet balsą turi gerą. Jau įnešė į palatą jį verkiantį, sakė ir visą naktį mažytis verkė, buvo neramus. Paėmiau ant rankų… Koks džiaugsmas, akimirkai nurimo… Negalėjau patikėti, kokį stebuklą laikau…

Akušerė trumpai pasakė, kur vystymo stalas, kur mesti nešvarias sauskelnes, ir išėjo, liepusi maitinti kūdikį. Nieko nepaaiškino. Pagalvojau: išaušo mano valanda, viską jau žinau, tuoj va pridėsiu ir mano stebukliukas bus sotus. Deja… Dėjau ir vienaip, ir kitaip, niekas neišėjo, niekaip nesugebėjau gerai paduoti jam krūties, o jis kuo toliau tuo labiau verkė.

Pasikviečiau akušerę, kad padėtų, ir jai niekas neišėjo, tada atėjo vaikų sesutė. Ji iškart pareiškė, kad nemaitinsiu aš vaiko ilgai, ir atnešė mišinį. Nedaviau aš to mišinio… Išsiprašiau, kad pakviestų žindymo specialistą, žinojau, kad tokia yra.

Jau po 15 min. pas mane atėjo žindymo specialistė, ji nuramino, parodė kaip taisyklingai prisidėti (oi kaip viskas kitaip, kai skaitai knygose, ar matai per kursus ir praktiškai kai reikia daryti), kokia poza man geriausia maitinti.

Žinoma, kol specialistė stovėjo šaliai buvo lengviau, kai ji išėjo kilo nesklandumų, bet mudu supratom vienas kitą. Po truputį po truputį jis išmoko paimti krūtį, aš paduoti… Pasirodo geri buvo tie mano speneliai, ir pieno aš turėjau.

Ligoninėje pragulėjom savaitę. Kasdien ateidavo žindymo specialistė pažiūrėti, kaip mums sekasi. Valgė mano sūnus labai dažnai, kas pusvalandį, 15 min, bet tas valgymas trukdavo vos 5-10min. Bet svarbu valgė ir svoris augo.

Tiesa, pasirodė, mano speneliai labai jautrūs, jau po kelių dienų žindymo atsirado kraujingos žaizdelės. Maitinimas tapo tikru išbandymu, bet žinojau, kad reikia. Sukastais dantimis maitinau, bet maitinau. Naudojau ir „Garmastan” tepalą ir “MultiMam” kompresus, tačiau nuo jų labai didelio efekto nemačiau. Geriausia padėjo keli lašai mano pieno ir oro vonios krūtinei.

Grįžus namo atrodė sekasi neblogai. Pienuko buvo daug, sūnus valgė. Deja, po trijų savaičių pajutau, kad viena krūtis labai kaista, staiga man pakilo temperatūra iki 40 laipsnių… Ne juokais išsigandau… Pasiskambinau tai pačiai žindymo specialistei, kuri padėjo ligoninėje.

Ji patarė išgerti paracetamolio ir kuo dažniau dėti kūdikį prie skaudančios krūties. Taip ir dariau, bet temperatūrą nukrisdavo tik trumpam, sūnus nenorėjo valgyti iš tos krūties, krūtis vis labiau „degė”, čiuopiau vis didesnius guzus. Su vyru bandėme išmasažuoti tuos guzus, darėm taip kaip mums buvo rodę per kursus, stipriai trynėm.

Kaip paskui paaiškėjo, taip tik padėtį bloginom…Labai bijojau atsigulti į ligoninę, žinojau, jog ligoninėje tokiais atvejais radikalūs sprendimai (antibiotikai, operacija). Išsikviečiau specialistę į namus. Ji nuramino, ištraukė pieną iš skaudančios krūties (skausmas buvo didelis), uždėjo kompresus.

Pamokė kaip pačiai užsidėti kompresus, įspėjo, jog lauke labai saugočiau krūtinę, šilčiau apsirengčiau, vengčiau skersvėjų. Laikiausi jos nurodymų ir viskas susitvarkė.

Sūnui jau beveik 11 mėn ir vis dar sėkmingai žindau. Tiesa buvo tų vadinamų „pieno krizių”, kai pienuko atrodo sumažėdavo, vaikas pasidarydavo irzlus. Bet nepasidaviau ir tuo laiku dažniau duodavau krūtį, pienuko gamyba vėl padidėdavo. Niekad nenaudojom mišinėlių, sūnus net nemoka iš buteliuko gerti.

Nenoriu įžeisti mamų kurios pasako, jog neturėjo pienuko ir ėmėsi mišinėlių, bet tai nežinojimas, lengvesnis variantas… Tokių kurios tikrai negali maitinti yra vos keli procentai… Visos kitos tikrai gali. Tik reikia didelio didelio noro!

Pienuko nepagausėja nuo chalvos, kmynų arbatos ar pan. Pienuką gamina mūsų smegenys!!! Svarbu tam nusiteikti, pasiryžti, gerai maitintis ir pailsėti! Man padėjo galvojimas, kad kitos išeities nėra… Buvo ir sudėtingų akimirkų, bet jų buvo mažiausiai… Didžioji dalis yra laimė, kad galiu pati maitinti savo kūdikėlį, kad jam tai labai naudinga!

Sėkmės ir stiprybės visoms maitinančioms ir besiruošiančioms maitinti!

11 mėnesių Viliaus mama Jolanta (jolanta003)