Patiems mažiausiems ir mieliausiems

Kūdikystė mažučiais delniukais,

Brėžia savo gyvenimo taką.

Šlepsi mažas dailus kamuoliukas,

Ir šneka, ir  šneka, ir  šneka...

Lango stiklas pir štukų padeliais

Lyg pėdutėmis nutapinėtas.

Čia kiekvienas močiutės daiktelis

Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti imti, paliesti, pažinti,

Palaižyti, pagriebus i saują.

Greitai nemokės apsiginti,

Net žema, senučiukė indauja.

Į neramų sapnelį atklysta

Tik barškučiai, žaisliukai lyg kruopos.

Ant putnučių skruostukų pražysta

Šypsenėlės - beraustančios uogos.

Koks trapus kūdikystės ėjimas

Į laimingą gyvenimo tąsą.

Koks mąslus sueities išlikimas,

Laiko laiptais gyvenimą neša...

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami - kodėl ir kam

Jeigu šita žemė kam priklauso.

Tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais.

Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni - mes irgi kaip vaikai.

paniurele