Skaičiuojam dienas, dėliojam kompozicijas ir ruošiam namus pavasarinei šventei.
Oras krečia išdaigas, bet tikiuosi, kad stiprūs vėjai, pūgos ir kiti nelaukti svečiai neatkeliaus. Šiemet norėjosi daugiau spalvų, papuošimų, kad šventės laukimas būtų juntamas, kad jau šventė ne visai tokia, kokią turėdavome daug metų.
Vis dėlto pasivaikščiojimai su šuniu turi geros įtakos. Maža to, kad esi priverstas išlįsti iš namų ir pakvėpuoti tyru oru, o ne kotletų gamybos kvapais, pajudinti aptingusį kūną, tai dar ir pamatai, kai pradeda žaliuoti pirmieji pumpurai, išlenda pirmosios žibutės.
Šiemet, kaip niekada, miške daug nulūžusių, nuvirtusių medžių, jų šakų. Nuo tokių ir prisiskyniau šakelių, truputį kačiukų ir parnešus namo, su vaikais pavertėme Velykiniu medeliu. Vyras jau per dantį patraukia, kad iš miško vis tempiu ką nors, jei ne grybus su uogom, tai kankorėžius su šakom.
Kita stotelė- stalas. Labai norėjau gyvų gėlių. Bet. Parduotuvėje, kurioje buvau , jų nebuvo, bet radau pražydusių narcizų svogūnėlių vazoną. Dabar sėdžiu rašau ir grožiuosi. Kartais tiek nedaug reikia, tik gėlių, kad pavasariška gaiva pakviptų namai.
Ir visai netikėtai kilo mintis išnaudoti stovinčius tuščius gėlių lovius-vazonus. Dar anksti sodinti gėles, nes nušals, tad įdėjau keletą stiklainių su vandeniu ir pamerkiau tas šakeles ir kačiukus, na, o ant jų nutūpė kiaušiniai.
Norėjau duris papuošti Velykiniu vainikėliu, bet jau jo gamybai pritrūko laiko ir ūpo. Gal kitais metais...
