Palaikykime ryšį su savo mažaisiais!

Prieš gimstant dukrelei žinojau viena – tikrai maitinsiu pati. Buvau griežtai nusistačiusi prieš maitinimą mišinėliu. Daug domėjausi ir skaičiau, svarbiausia, kad tai yra mano pirmasis vaikelis. Labai laukiau su didele meile ir džiaugsmu.

Esu tos nuomonės, kad mamos pienelio niekas neatstos, jame pilna vitaminų, mikroelementų, kurie reikalingi kūdikėliams. Juk įsčiose jis maitinosi iš mamos, o, kad nenutrūktų tas ryšys, reikia maitinti savo pieneliu. Visada galvojau, kad jei maitinsiu pati, ji jaus mano didelę meilę, šilumą, saugumą, kad ji be galo mums reikalinga.

Iš senolių žinojau, kad kuo ilgiau vaikučiai maitinami, jie būna protingesni, neserga infekcinėmis ligomis, atsparesni kitiems susirgimams, greičiau pradeda vaikščioti, šnekėti, greičiau išdygsta dantukai.

Artėjo ta diena, kai turiu gimdyti, net negalvojau, kad gali būti taip, kad neturėsiu pieno. Deja, gimdžiau ne pati, dėl dubens kaulų patologijos buvo atlikta Cezario operacija. Išgirdusi savo dukrytės verksmą, akys prisipildė džiaugsmo ašarų.

Kai atėjo laikas maitinti, prasidėjo vargai. Visų pirma, iš karto pieno neturėjau, bet, sako, po „Cezario“ tik po kelių dienų atsiranda. Mane prižiūrinti seselė labai daug padėjo, mokė dukrytę paimti krūtinę, sekėsi sunkiai, nes krūtinė buvo be spenelių.

Ji nuolatos verkė, nes tikriausiai buvo alkana. Šiaip ne taip pasirodė pirmieji lašeliai – priešpienis. Viską bandėme, kad tik ji šiek tiek jo gautų. Net savo krūtinę visaip masažavau, bandžiau su švirkštu ištraukti spenelius, kad tik savo dukrytei padėčiau.

Aprimo. Taip ta diena ir praėjo. Naktį išmiegojo ramiai, tačiau kitą dieną vėl prasidėjo vargai, ji nuolatos verkė, o man be galo buvo gaila jos, galvojau, kad ji alkana. Seselė atnešė truputį mišinėlio, tačiau ji jo nelabai valgė.

Ji laukė mamytės pienelio, o aš buvau viskam pasiryžusi, kad tik jo atsirastų. Dažnai duodavau krūtį, nes tik taip gali atsirasti pieno. Aišku jai sekėsi sunkiai, nes neturėjau spenelių, bet įsigijau „antspenius“, kurie mane išgelbėjo. Taip ji po truputėlį pradėjo gerti pienuką, o jo vis daugėjo. Buvau be galo laiminga. Maitinau sau ramiai, dažnai, kada ji norėjo valgyti, tada ir duodavau.

Kai po savaitės nuvykome pasisverti, pasirodo, labai mažai priaugo svorio, važiavome kitą savaitėlę, tačiau tas pats. Negalvojau, kad turiu mažai pieno, maniau, kad jai sunku. Pradėjau pieną nusitraukti, stebėjau kiek suvalgo, ar užtenka jo.

Viskas pradėjo eiti į gera. Nusipirkau pientraukį, nes tik taip galėjau maitinti savo dukrytė, kėliausi naktimis trauktis, kas 2 val, kad tik pamaitinčiau savo kūdikėlį. Pieno turėjau daug, kaupiau atsargas. Ir taip maitinau 4 mėnesiu, kol pradėjo pienuko mažėti.

Viską dariau, skysčių daug gėriau, vitaminus maitinančioms, tačiau ne labai kas padėjo. Pilnai išmaitinau 5 mėnesius. Matyt, taip jau buvo lemta, kad tik tiek nedaug laiko teturėjau pieno. Paskui pradėjau duoti mišinėlio, kiek nebeužtekdavo mano pieno.

Maitindama naudojau tepaliuką „Garastan“. Jis man labai padėjo, nes pradžioje trūkinėjo speneliai, prieš maitinimą ploviau krūtinę, kad vaikeliui būtų švaru.

Esu tik už maitinimą mamos pienu ir visoms tik patarsiu neskubėti duoti mišinuko. Mamos pienas pats geriausias.

Tad visoms mamos linkiu net neabejoti, ar verta kūdikį maitinti. Tikrai verta, palaikykime ryšį su savo mažaisiais, juk jie mus padaro laimingais...

Mama Dalia