Onkologė: Didžiausia klaida, kokią gali padaryti moteris – delsti

Apie savo patirtį gydant moteris, sirgusias krūties vėžiu, dalinasi Kauno medicinos universiteto Onkologijos klinikos gydytoja onkologė Regina Nutautienė.

Tiek išgijimo istorijų, tiek ne tokių sėkmingų per 20 darbo metų yra buvę pačių įvairiausių. Sunku pasakyti, kodėl vienos įsimena, kitos galbūt pasimiršta.

Atsimenu, pas mane atėjo 45­-erių metų moteris – ištekėjusi, turinti du mažus vaikus. Baisiausiai verkė, išgyveno, kad jai nepavyks pagyti, kad ji neišgyvens. Užčiuopus mazgelį jai rastas abiejų krūtų vėžys – gana retas reiškinys, tačiau yra stipresnių jausmų už baimę.

Ji man vis sakydavo: „Daktare, darykite viską, kad tik galėčiau užauginti vaikus“. Dabar jau ir vaikai gerokai ūgtelėję – vienas jau studentas. Moteris dirba, tapo aktyviste, jokio gydymo jau, prabėgus penkeriems metams, nebereikia. Gyvena ir džiaugiasi, visai kitaip žvelgia į gyvenimą – rado daug daugiau grožio ir meilės, tuos jausmus dabar skleidžia kitiems.

Sunku pasakyti, kaip liga pasirenka žmogų. Vienas pagrindinių veiksnių – amžius, tačiau man yra tekę gydyti ir 25­-erių metų pacientę. Tačiau vėžys nėra pasmerkimas, su juo reikia kovoti, o nugalėjus ligą priekyje gali laukti dar ne vienas dešimtmetis.

Didžiausia klaida, kokią gali padaryti moteris – delsti. Vieną kartą teko gydyti moterį, kuriai įėjus į kabinetą buvo sunku iš jo neišbėgti. Moters krūtis buvo visiškai sugedusi – vėžys sunaikinęs ją visą. Skubiai skyrus chemoterapiją, po kelių kursų, likęs odos darinys susitraukė, atsirado randas.

Tuo metu kaip tik lankėsi studentai ir stebėjosi, kaip taip estetiškai atlikta krūties pašalinimo operacija, nors operacijos nebuvo. Moteris galbūt gėdijosi, nedrįso ateiti, galbūt trūko informacijos.

Dažnai, ypač močiutės, klausinėja, ar liga neužkrečiama, labiausiai jos baiminasi užkrėsti anūkus. Tačiau nežinoti nėra nuodėmė – nuodėmė yra neklausti, todėl visada džiaugiuosi, kai pacientas nori sužinoti apie savo ligą, kad ir pačių keisčiausių dalykų prisigalvoja.

Labai svarbus yra šeimos palaikymas – dažnai tyrimo metu šeima, artimieji nori dalyvauti, būti palatoje. Aš visada sakau – ligonis palatoje yra bosas. Jei bosas leidžia ir pageidauja, aš negaliu būti prieš.

Viskas priklauso nuo to, kaip tarpusavyje bendrauja šeima. Tačiau kokie bebūtų santykiai, palaikymas ir optimizmas yra vieni svarbiausių dalykų, vedančių į pasveikimą. Mano praktikoje pasitaikė išties labai nedaug pacientų, kurie nenorėjo vieno ar kito gydymo, ar nepakluso nurodymams. Visi nori pasveikti, o tam reikia klausyti medikų nurodymų ir norėti pasveikti.

Aš su didžiausiu malonumu einu į ligoninės polikliniką, kur ateina mano moteriškės, kurios baisiausiai bijojo, joms krito plaukai, o dabar vėl gražios, su plaukais, besišypsančios. Tokiais momentais supranti, kad kartu nueitas kelias ir didelis darbas nėra bergždi – neveltui žmogų nuodijai chemoterapija, ne veltui spindulius taikei, ne veltui kalbėjai ir guodei.

Tokiomis akimirkomis būna be galo malonu, todėl visada leidžiu moterims man paskambinti. Buvo viena tokia pacientė, kuri, kai jai leido „chemiją“, skambindavo tris kartus per dieną, turėdavau ją vis guosti. Prabėgo jau dešimt metų, labai su ja susidraugavome, o ji vis klausia: „Daktare, kaip jūs mane tokią pakęsdavote?“.

Turėjau atlaikyti, užtat dabar taip smagu matyti, kai viskas gerai – ji laukia netrukus į šį pasaulį ateisiančių anūkų. 

www.nedelsk.lt

Jei turite klausimų šia tema, gal jūsų artimieji serga, o gal tiesiog nežinote, kur, kada profilaktiškai pasitikrinti krūtis, klauskiteredakcija@mamyciuklubas.lt - specialistai atsakys.