Kaip aš stipriai klydau. Net dabar, kai rašau, vos sulaikau ašaras.
Nepasakyčiau, kad psichologiškai stabiliai jaučiausi iš karto po gimdymo, jau palatoj buvo kažkokia sumaištis, nežinia, netikrumas, baimė, bet kai nesi viena, tai vyras, tai s;augė, tai giminės, personalas, nejutau tos šlykščios vienatvės.
Kai grįžom namo jau trise, nežinojau, į kurį kampą susisukti, kai tuo tarpu sutuoktinis pagautas euforijos lakstė po namus, dėliojo daigtus, džiaugėsi dukrele.
Iš pradžių maniau, kad pirmos dienos - normalu, dar gyja siūlės, skauda, apetito nėra, nes galbūt organizmas toks, tiesiog laukiau, maitinau, keičiau sauskelnes, vyras turėjo mus palikti ir išvykti į darbą (dirba kitame mieste), tiksliau aš pati vaidinau didvyrę ir sakiau, kad man jokios pagalbos nereikia, aš puikiai pati sugebu susitvarkyti su naujais rūpesčiais.
Tačiau praėjus dviems savaitėms palūžau, pajutau, kad niekas neteikia džiaugsmo, jaučiausi pieno aparatas, kuris tik pamaitina vaiką ir tiek.
Į save veidrodyje žiūrėti negalėjau, nes buvau išbalusi, išsekusi moterėlė, buvo vienodai, kaip atrodau, kaip apsirengusi, plaukai išplauti ar ne. Ryte išeidavau į lauką, vaikščiojau tarp žmonių ir vos laikydavau ašaras, o grįžus į namus, griūdavau ant lovos ir verkdavau.
Vengiau telefoninių pokalbių, nes viskas skatino ašaras, bet nesugebėjau nustatyti tikros priežasties, aš gailėjau savęs, praeities, ateities ar dar kažko.
Kai jau nebesugebėjau laikyti savyje liūdesio ir ašarų, pasakiau viską mamai, pirmą kartą gyvenime (suaugusi) verkiau mamai telefonu ir prašiau padėti, tačiau ne fiziškai, bet morališkai.
Mama liepė galvoti apie vaiką, apie vyrą, aš nemačiau jokios ateities, kartojau, kad nesugebėsiu užauginti vaiko ir išsaugoti gražios šeimos, nes tam turbūt dar buvo per anksti, padariau didelę klaidą suplanavusi šeimą.
Susikaupusi sudariau veiksmų planą. Blaiviai mąstyti sugebėjau tik iki pietų, kol buvau gatvėje, lauke, o grįžus į namus norėjosi kaukti.
Pirmiausia paskambinau gimdymą priėmusiai gydytojai, ji ramiai išklausiusi pasakė, kad tai normalu, nereikia to gėdytis, patyriau sunkų gimdymą, netekau daug medžiagų, organizmas patyrė didelį šoką praradęs ilgai nešiotą leliuką, vyksta pertvarkymas, turiu gerti jonažolių arbatą arba kreiptis į gimdyvių psichologą.
Ir dar - tik bendravimas, akių kontaktas padės grįžti į realų pasaulį ir mėgautis gyvenimu. Nusipirkau jonažolių žolės, Acosedum homeopatinių lašiukų ir uoliai vartojau tol, kol pajutau, kad sveikstu.
Be viso to, su mama telefonu kalbėdavau po kelias valandas per dieną, vyras irgi pamainom su mano mama stiprino mano dvasią ir kėlė ūpą, taip, po poros savaičių jaučiausi daug geriau, o visiškai normaliu žmogumi pasijutau po mėnesio.
O pasiklausus bendradarbių, draugių ir pažįstamų nusiraminau galutinai, visoms taip buvo, vienoms ilgiau, kitoms trumpiau, bet tai - norma.
Dabar labai suprantu visas, kurios bent žodeliu užsimena apie šią būseną ir puolu nors kiek padėti ir padrąsinti netylėti, nes savyje gali užsigraužti, užsisklęsti ir susirgti dar labiau.
Sėkmės ir stiprybės visoms, kas tai patirs ir nuoširdus patarimas - KALBĖKIT.
Suprantu tave, man buvo da sunkiau nes kai tik pasigimdziau suneli man buvo labai blogai o da po 10 dienu vyro gimtadienis buvo kuris usgere su draugeliais ir net negryzo namo galvojau kad isprotesiu, verkiau verkiau ir pro asaras daugiau nieko nemaciau, 3 paras jis gere o as galvojau kad tai pasaulio pabaiga kad as tik pasigimdziau pirma musu sunu o jis taip galejo pasielkti, aisku pirma mintis buvo kas jis musu nemyli, dabar prisiminus asaros kaupiasi...
kazkaip daugelis nemokam planuoti laiko ir susidelioti darbiukus i lentyneles, griudamos puolam 100 darbu daryt is karto, o paskui sedim ir ziurim i viena taska is nuobodulio 😀 bent jau as tokia esu, jei reikai ka padaryt, darau viska is karto, darbe, buity, visur, jei kaledos, tai prie du men viska per viena diena superku, o paskui sedziu ir laukiu, tas laukimas buvo toks nuobodus, tuo tarpu, kai kiti apgalvotai po truputi dziaugiasi artejanciom sventem, renka dovanas
butent turint veiklos nera kada sedet ir dejuot vaje man depresija...
tai kai turi kuo uzsiimti, tai ir yra visa esme, man dabar lygiai taip pat galva uzkista mokslais, tai su vezimu per diena ir lakstau, tai cia , tai cia, tai i skaitykla, tai i knygyna, i parka, vis prie kompo prisedu, dienos lekia kaip pasiute 😀 as net neturiu laiko kada indu susiplauti per gastroles 😀
Šaunuolė, kad atlaikei vaivita. Keista, man nebuvo jokių nesklandumų, neturėjau tam laiko, turėjau mokytis egzaminam ruoštis . . . buvo labai sunku, išsekus, naktim sėdėjau, bet nepalūžau ir vaikučiu džiaugtis spėjau, ir mokytis.
tai ne ne, man ir nebuvo depresija, kaip tu ir rasei, kad depresija -liga, o man buvo tas vadinamas liudesys ar dar kitaip.
Jeigu 70 procentu pagimdziusiu moteru isgyvena laikinus nevilties ir apatijos periodus, O 10-15 procentu jaunu motinu patiria pogimdyvine depresija, as ieinu, tiksliau iejau i ta 70 proc.
vaivira va matai tai jau ne depresija tau 😃 jei dar turi noro ir jegu pasidazyt vadinasi viskas tvarkoje 😀
eik tu sau, nu ne, as kad ir depresuota, bet bent tusu akis perbraukiu, bliaunu, viska nusivalau ir vel dazausi 😀 nors kai dabar menesiniu nera, tai dingo ir tos nuotaikos, labai tikiuoso, kad ilgam, nes sakau, vienai giminaitei uzejo gal po 2 metu po gimdymo, gydesi rimtai ir su vyru isskiskyre, tas metus laiko ja globojo, taikstesi su viskuo, i kelione veze, vaika pats augino, bliudus plove-nieko, ta, jau nervai paciam neislaike, o dabar lyg ir susitvarke viskas....baisu
is po turejo but
as einu i parde ir su ka tik braskiu ravejimo,man dzin 😃 man ir snarglius po nosim grazu,"depresuota" galiu betkaip ir betkur iseit ;rimtai...
kai mano vyras mato,kad man debeseliai ateina tai veja mane is namu,kad kur isvaziuociau pasibuciau,arba pats su vaikais pusdieniui islekia prapamogaut,tada praeina man debeseliai 😃
man irgi sunkiausia buvo kad niekur nebegaliu iseiti nei i parduotuve niekur... Atsimenu isireike kazko parduotuven nu ir niekaip negalejau nueit teko seses prasyt kad nupirktu...
baik astonja, nekalbek taip, turi grazu Pijuka -manekena, su kuriuo tuoj po parduotuves pestute varysit 😀 mane dar kartais apima bejegiskumas, kaip tu sakai, negali kur nori nuvaziuot, ilgiau pasivoliot lovoj savaitgali, nulekt i bariuka uz krepsininkus pasirgt, bet kai paziuriu i savo maizuke, tokia meile uzlieja kuna, ir dar, is dalies gerai toms, kurios nemaitina krutim, nes skaiciau, kad atjunkymo procesas buna psichologiskai labai skausmingas, kad motinos jaucia tustuma. Nesugebesiu parasyti jauciu, bet kai maitini vaika, tas pirmas istraukimas pieno buna toks mielas, matau kaip jis godziai ryja pienuka, zinai, kad esi ziauriai, tiesiog gyvybiskai jam reikalinga.
bet tas pats ir su is buteliuko maitinamais kudikiais. nors tas jausmas gali buti dvilypis, mane pradzioj gasdino mintis, kad tik as viena esu atsakinga uz savo vaika gyvybe, nes pati maitinu, ir galvoju, eisiu gatve, nudaus masina, mano vaikas mirs is alkio...
Dziaugiuos vaivita, kad tau viskas gerai dbr. Po gimdymo jauciuosi tarsi as buciau ne as. Zeme slysta is po koju, nebegaliu saves sukontroliuot visai. Motinystej visiskai nebuvau pasiruosusi. Nenumaciau, kaip viskas gali pasisukti, kad dbr aktyvu gyvenima turesiu ismainyti i namisedos. As ne normaliai apsipirkti negaliu iseiti, nes i dauguma parduotuviu su vezimu neivaziuosi, o kai vyras grizta is dabo parduotuves uzsidaro. As visiskai nesidziaugiu motinyste - ir tuo jausmu labai bjauriuosi. Atrodo kad viena diena imsiu ir isoksiu is balkono. As esu klaiki motina
gerai sakai, kad reikia dirbti su savimi, bet blyn, kada cia dirbsi? 😀
taip Laimonda, teisi tu, aisku, bet kas keisciausia ir juokingiausia dabar, kad mano libido ne velnio nesumazejo, vat prie vyro kaip katinas glaudziausi, zinai, jau dabar padariau sau isvada, kad gal ir sekso man jau trukumas buvo, o kai buna trukumas, tai ir negrazi atrodo esu, ir stora, ir gyvenimas nemielas 😃 juokauju, bet cia irgi itakos galejo tureti
beje lietuvoje dar moterys nepratusios prasytis pagalbos,yra gi moteru centrai jie nuostabus lietuvoje,yra psichologo pagalbos,dar kazkaip zmones turi siena gyditi savo siela,o tai bereiklo...beto reikia pazinti ir save,savo prigimiti ,dirbti su savimi su savo siela,protu ,tada labai lengvai susitvarkoma su savimi 😀
nenaudingo zodzio turejo buti
nemaisykit depresijos kur jau yra liga ,depresija Kai liūdna nuotaika tęsiasi dvi savaites menuo ,du, dieną ir naktį, kankina prislėgtumas, išsekimas, nuovargis, nusilpsta atmintis, nesugebama susikaupti, visiškai nebenorima bendrauti, tvarkytis. Moteris jaučiasi neryžtinga, suglebusi, išvargusi, vis dažniau kankina įkyrios mintys apie savo nevisavertiškumą, padarytas klaidas, sumažėjęs libido, nemiga, prabudimas 3 valandą ryto arba padidėjęs mieguistumas, svorio netekimas. Pagaliau susimąstoma apie gyvenimo beprasmybę ir apie savižudybe-tai yra depresija,O pomidymo atiranda motinystes liudesys i kuri ieina kaip vaivita minejo..Neaudokite bereikalo to naudingo zodzio-depresija ..
as net vyrui siuliau, palieku tau vaika, tu mane palik, ka tu su tokia nabage veiksi, bejege 😀