Nauja mano silpnybė ir net aistra - romanų skaitymas

Kaip ir visos moterys turiu silpnybių, taip pat kaip ir visoms – turiu jų ne vieną. Žinoma, mėgstu batus, rankines, gražesnį rūbelį ar ilgą miegą. Tačiau šie dalykai mano gyvenime antrame plane.

Neseniai atradau, o gal net tiksliau būtų pasakyti – įskiepijau sau naują silpnybę, kuri kartais tampa nevaldoma.

Pradėsiu pasakodama, kaip viskas prasidėjo. Nusipirkau moteriškaičių pamėgtą žurnalą, galvojau – tinginiaudama turėsiu, ką veikt, pasiskaitinėt. Priedas buvo maža knygutė, pamačiusi, kad jos piniginė vertė didesnė už žurnalo, nusprendžiau, kad nušausiu du zuikius vienu metu..

Žurnalą aš perskaičiau greitai, net kelis kartus! O knyga gulėjo ant lentynos mažiausiai savaitę. Kol vieną dieną pasiryžau ją perskaityti. Minėtoji knygelė ištirpo per valandą, iškart kilo mintis – kur gauti dar.

Nuo tos dienos drąsiai, nesigėdydama galiu pasakyti, didžiausia mano silpnybė (galėčiau sakyti net aistra) yra ROMANAI.

Niekad nebūčiau pagalvojus, kad jie mane sudomins, tačiau kartais net sunerimstu, kai parduotuvėje pirma einu ne prie reikalingų prekių o į knygų skyrių ir ten ieškau romanų. Jie mano rankose taip greit ištirpsta ir nebaigus vieno šauna mintis, kur gauti dar... Ačiū dievui, biblioteka pilna knygų, kurios tik ir laukia būti paimamos į namus.

{pic:1}

Mano draugai ir artimieji pastebėjo, kad tai tampa beveik nevaldoma silpnybe. Mieliau paskaitau naujai gautą knygelę, nei einu kur į kavinukę. Nieko negaliu sau padaryti, tie jausmai, išgyvenimai, kuriuos patiria knygų herojai, atrodo tokie artimi ir taip įtraukia.

Tėtis net susirūpino, kai padaviau sąrašiuką knygų, kurias norėčiau gauti gimtadienio proga, pasigedo tame sąraše kosmetikos ir blizgaliukų.

Nežinau, kiek daug išsiplės naujoji ir man labiausiai patinkanti mano silpnybė, bet galiu teigti, kad jaučiuosi labai laiminga paėmusi gerą romaną į rankas ir pamiršdama savo kasdienius rūpesčius, be to, jei tai įgaus pagreitį, po kelių metų turėsiu nemenką romanų kolekciją!