Mylėdamas save tu būsi laimingas (Louise L. Hay)

Kartą seniai seniai į šį pasaulį užklydo mergaitė. Ji buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti iš kitų tūkstančio mergaičių. Tikriausiai buvo mylima, tik garsiai niekas niekada mergaitei to nesakydavo. Negirdėdavo ji pasakų prieš miegą, nebuvo glostoma ir myluojama.

Išvaizda taip pat niekuo neišsiskyrė iš kitų. Pilki plaukai, žalsvos akys, liesas berniukiškas kūnas ir tos ryškios strazdanos, sėte nusėtos ant mergaitės veido. Bjaurusis ančiukas, galvodavo mergaitė...

Bėgo metai, mergaitė augo, tvirtėjo, įgaudavo vis daugiau drąsos, bet pasitikėjimo savimi nebuvo. Ji jautėsi vis dar tuo pačiu bjauriuoju ančiuku, trokštančiu meilės.

Mergaitė nemokėjo mylėti savęs. Ji bjaurėdavosi savo strazdanomis, pilkais plaukais, ne dangaus žydrynės akimis, liesu, kaulėtu, visiškai nemoterišku kūnu.

Ji niekada netikėjo, kad gali būti patraukli, įdomi ne tik kitiems, bet ir pačiai sau.

Tačiau ji niekada nenustojo tikėti stebuklu, kad vieną dieną ims ir kažkas pasikeis. Mergaitė turėjo stiprią intuiciją, širdies balsą, kuris tyliai tyliai vakarais prieš miegą kuždėdavo, jog viskas bus gerai.

Ir vieną dieną stebuklas įvyko. Mergaitė sutiko Tą, kuris pamilo ją visokią. Jis privertė mergaitę patikėti savimi.  Ir ši gyvenimo pasaka vis dar tęsiasi...

Taip, toji mergaitė, tai aš. Buvo laikas, kai nemėgau savęs, niekada sau nepatikau, nepasitikėjau savimi. Niekas manimi nesižavėdavo, niekas pernelyg negirdavo. Turėjau pereiti ne vieną gyvenimo mokyklą, kad tapčiau tokia, kokia esu dabar.

Gyvenimas ir knygos mane išmokė mylėti save, o savo trūkumus paversti privalumais.

Aš išmokau mylėti savo gana sudėtingą charakterį, netobulą kūną, jau žilstančius pilkus plaukus, mielas strazdanėles (mane myli saulė), neilgas kojas, liesas rankas, visai neakinančią šypseną, atsirandančias raukšleles, strijomis išvagotą pilvuką.

Tai mano raukšlės ir mano strijos! Jos pasakoja mano asmeninę gyvenimo istoriją... Mano trijų stebuklų istoriją...

Šią savaitę, lyg tyčia, už akių užkliuvo vyskupo Kęstučio Kėvalo išsakytos mintys:

 „Tikroji meilė sau, nėra savimeilė. Meilė sau turi tris dėmenis: pirmasis – savęs pažinimas, antrasis – susitaikymas, trečiasis – savęs atidavimas. Jei to trečiojo dėmens nėra, jei viskas sukoncentruota tik į save, tada tai jau ne meilė, o savimeilė. Tokia savęs meilė nesuteikia laimės. Žmogus patiria savo laimę tik palaikydamas santykį su kitu žmogumi. Pilnatvės jausmą suteikia pojūtis, kad save kur nors investuoju, atiduodu kitam žmogui. Jei to nėra, atsiranda jausmas, jog kažko trūksta, nors, regis, viską turiu, bet nesijaučiu laimingas. (...)

Kai pažįsti save, žinai, kad nesi tobulas. Kai susitaikai su savimi tokiu, koks esi, pripažindamas trūkumus, (…) santykiai su žmonėmis nebėra tokie įtempti. Įtampa mažėja, nes nesudedi į tą santykį visų savo vilčių ir neturi per didelių lūkesčių. Tampi kitam atlaidesnis, supranti, kad kiekvienas einame pažinimo ir patirčių keliu, ir visi tame kelyje esame netobuli.

Kai yra pirmieji du dėmenys, paprastai savaime ateina ir trečiasis. Nes pažinti save, tai reiškia atrasti ir savęs dovanojimo reikšmę. Išties pažinti ir susitaikyti su savimi tėra tik dalis kelionės, greitai suvoki, kad ją tik pradėjai. Gebėjimas save dovanoti kitam yra meilės sau rodiklis.”

Šios mintys privertė susimąstyti ir dar kartą pažvelgti į save. Aš jau išmokau save pažinti ir priimti tokią, kokia esu, su visais privalumais ir trūkumais. Tai užtruko ne vienus metus, o dešimtmečius.

Gal keistai nuskambės, bet mano vaikai yra tas varikliukas, kuris privertė pamilti save. Su kiekvienu vaiku jaučiau, kad keičiuosi, augu, tobulėju. Jei su pirmuoju vaiku dar nepasitikėjau savimi, tai su trečiu – jau tvirtai žinau, kas esu ir ko noriu.

Ar galiu sakyti, kad nemyliu savęs, jei beprotiškai myliu savo vaikus? Juk jie yra mano kūno ir sielos dalelės. Jei myliu juos, vadinasi myliu ir save. Atiduodama visą save vaikams, išmokau mylėti save pačią. Per vaikus aš gavau tai, ko pati neturėjau vaikystėj. Kasdien aš gaunu dėmesio tiek, kad užtektų pasidalinti su puse pasaulio, nebesuskaičiuoju šlapių sausainiuotų bučinių ant savo skruostų, begales kartų esu apkabinta mažų rankyčių–čiuptuvų, o kur žodžiai: “Mamyte, aš tave myyyyyyyyyyyyyliu.” Kaip galima nemylėti savęs, jei rodos, visas pasaulis tave myli?

Meilė yra stebuklas. O savęs mylėjimas stebuklingai pakeičia mūsų gyvenimą. Ir čia nekalbu apie aroganciją, pasipūtimą ar tuštybę, nes tai nėra meilė, o tik baimė. Meilė sau yra pagarba ir dėkingumas už mūsų kūno ir proto stebuklus.

K.