Sveikos.
Antroji savaitės užduotis tai jau tikras IŠŠŪKIS. Prie jausmų įvardijimo gana greitai priprato sūnus ir aš pati. Ta užduotis tikrai privertė pasijusti geriau abu Kai griežtą toną pakeitė jausmų įvardijimas, kaip rašiau sūnus tai suprato, kaip nuolaidžiavimą, tad kiek pakeičiau taktiką ir kai esu supykusi – tai ir pasakau, įvardiju, tad žymiai rečiau prireikia pakelto tono – radom kompromisą. O štai antroji užduotis neretai priversdavo pasijusti „mikčiojančia“, mat prieš tariant kiekvieną EILINĮ „NE“ turėdavau sustoti ir pagalvoti ką atsakyti. O čia tai iššūkis ! Dariau klaidą, kad dažniausiai net nesiteikdavau į vaiko klausimą „Kodėl ne?“ atsakyti ir sakydavau ne tai ne ir neklausinėk, tai vaikui tikrai netinka, ir pačiai pagalvojus, jei man taip atsakytų ar būčiau patenkinta ? Bet dažniausiai tą „nukapotą „ne“ „ įtakodavo mano nuotaika, pervargimas. . . Tad ši užduotis man patiko, nes privertė į viską pažvelgti kiek kitaip, ir sustoti minutėlei, įsiklausyti į vaiko prašymą, elgiasį, galų gale NETINGĖTI PAAŠKINTI, kodėl kartais tikrai „NE“, o dažniausiai tą „ne“ paversti ne tokiu griežtu, nesukelti vaiko atmetimo reakcijos, nepasitenkinimo, o išlaviruoti taip, kad ir jis būtų patenkintas, ir mama.
Neaprašysiu kiekvienos dienos situacijų, o bendrai apžvelgsiu kokie tie mūsų reikalai su „Ne“, ir kada dažniausiai su juo susidūrėme.
Situacija. „Mamyte, galiu pažaisti tavo telefonu?“. Šitą girdžiu nemažai kartų per dieną, tad dažniausiai ir būdavo mano atsakymas tiesiog ne. O dabar tiesiog pasiūlau kitos veiklos arba, kai būna neatlikęs pavestos „užduoties“, pvz susitvarkyti žaislus, tai taip ir pasakau, ai susitvarkysi galėsi. Arba, kai pavalysi galėsi. Arba, kaipadarysi užduotėles galėsi.
Situacija. „Mamyte galiu sausainį/sūriuką/riestainį?“ Anksčiau būdavo „Ne, kai pavalgysi tada galėsi“. O dabar vietoj ne, bandau pasakyti maždaug taip „galėsi, kai pavalgysim pietų/pusryčių/vakarienės“.
Situacija. „Galiu eiti su tėčiu į lauką?“ Kadangi dar visai neseniai stipriai kosėjo, turėjo temperatūros, tai astakymas turėjo skambėti griežtai NE, bet teko pagalvoti, kaip išlaviruoti, tad sakydavau, kad dabar sergi ir gali būti blogiau, jei eisi į lauką, tad geriau raskim veiklos kambaryje, o kai tik pasijusi geriau, imsi sveikti ir lauke galėsi būti.
Situacija. „Ar galiu paimti brolį?“ atsakydavau ne, bet dabar, kad man nematant nesugalvotų imti brolio, pasakau, kad leisiu tik man prižiūrint ir, kai sėdi ant keliukų, nes brolis dar nenulaiko galvytės kaip turi būti, o jis dar per silpnas, kad paneštų. Beto esu klaidą padariusi, kad kartą du leidau paimti, pati padėjau ant keliukų, parodžiau kaip galvą laikyti, o štai kitu kart neleidau. Iškart vaiko klausimas ir priekaištas, kad štai aną kartą leidai, o dabar ne. Tad verčiau paaiškinu ir leidžiu, arba pasakau, kad dabar irzlus, piktas, neišlaikysi, kad vaikas suprastų, kodėl ne.
Tad pas mus tikrai girdima mažiau NE ir daugiau TAIP – tik pakoreguotų savaip, kad ir vaikas likų patenkintas, ir mamai pykti nereiktų.
Ko pati išmokau lig šiolei?
Nebekartoju „N“ kartų – susitvarkyk kambarį, tada baigusis kantrybei nepradedu šaukti, o pasinaudojus patarimais – pasakau vaikui paeiliui – susilankstyk šitą, tą padėk į ten ir t.t. Kaskart iškilus konfliktui ar vaikui liūdint, džiaugiantis įvardiju jo ir savo jausmus. Pastebėjau, kad reikia vaikui aiškinti kaip ir ką daryti, juk jis vaikas, o vaikams juk neturi ir dar negali būti savaime aišku ko ta mama nori aplamai, o paaiškinti reikia paeiliui, taip ir išmoks daryti ko prašomas. Vietoje „neimk, nelipk, nelakstyk“, paprašau gražiai, „gal gali tyliau, nes brolis miega, jei pabus nebegalėsime toliau žaisti“. Kai paprašo „ar galiu sausainį?“, o tuoj tuoj bus pietūs, vietoj griežto ne, pasakau, kad po pietų galės valgyti. Vietoj nelakstyk, paprašau gražiai, kad būtų ramesnis.
Turiu pasakyti, kad pirmos dienos buvo tikrai sunkios, mat tas žodelis „ne“ buvo labai įaugęs ir labai dažnai kartojamas, tad vienareikšmiškai užduotis sugalvota išties labai naudinga ir savo pamoką, bent jau aš išmokau. Dabar daugiau atsakau taip, o jei visgi prireikia ne, perfrazuoju taip, kad negatyvas neatrodytų toks „piktas“. Mano vaikas jau paruošiamukas, tad su juo nebepagudrausi, vaikui reikia atsakymų, o ne vien girdėti „ne, ne, ne“. Manau man visai gerai pavyko.
Roberta.
👍