Milda Buivydienė: Norėjau mirti vasarą, ne rudenį

Milda Buivydienė: „Buvo kovas, tad džiaugiausi, jog po tų poros mėnesių bus vasara. Norėjau mirti vasarą, ne rudenį ar žiemą.“ (Liga nustatyta prieš 12 metų, esant 53 m.)

Maniau, jei jau vėžys – esu pasmerkta mirti

Iš pradžių maniau, kad kaltas amžius, nes buvo prasidėjusi menopauzė. Apčiuopiau guzelį, bet gydžiausi pati: dėjau kopūstus, mėlynąjį molį, šlapimą – visa pradvokusi vaikščiojau.

Ilgai kentėjau, bet kai pradėjo kisti spenelis, pradėjau silpti, širdis stoti, jaučiausi taip blogai, kad turėjau kreiptis į gydytojus. Diagnozavo ketvirtą stadiją. Maniau, jei jau vėžys – esu pasmerkta mirti. Namie jautėsi įtampa.

Prisimenu, atėjo pusseserė, pradėjome kalbėti, ėmiau verkti. O ji sako: „Baik, visi mirsim“. Tada ir pagalvojau: išties, ko aš čia – kiek liko, tiek. Buvo kovas, tad džiaugiausi, jog po tų poros mėnesių bus vasara. Norėjau mirti vasarą, ne rudenį ar žiemą.

Pasakė, kad man gyventi liko du mėnesiai

Prieš dešimtmetį medikai net prieš operaciją ar kitą procedūrą nepasakodavo, ką ir kodėl darys. Prisimenu, kitą rytą po operacijos seselė pasakė, kad man taikys chemoterapiją. Nesupratau, nei kas tai yra, nei ką man darys.

Seselė paaiškino, kad jau kartą man „leido“. Kada leido, kur leido, ką leido? Taip ir liko neaišku. Todėl, kai reikėjo važiuoti chemoterapijai, suruošėm su dukra į ligoninę du didžiausius krepšius, televizorių paėmiau. Maniau, kad gulėsiu ten, kol man „leis“. Pasirodo, viso to neprireikė...

Po pirmos operacijos gydytojai pasakė, kad dar porą metų išgyvensiu. Pagalvojau, jog dveji metai – labai daug, nes po operacijos blogai jaučiausi. Darė chemoterapiją, spindulinę terapiją, kai vėl užčiuopiau guzelį toje pačioje vietoje, nors neskaudėjo.

Bet buvau per silpna važiuoti pas gydytojus į Vilnių. Po visų gydymų nuėjau pasitikrinti, gydytoja tuoj pat iškvietė chirurgą. Po trijų mėnesių padarė antrą operaciją ir pasakė, kad man gyventi liko du mėnesiai.

Nuo chemoterapijos likau be plaukų. Pradėjau namie ruoštis: iš pradžių puoliau nuotraukas tvarkyti, kad neišmėtytų jų, kai manęs nebebus. Bet netikėtai atsigavau. Galėjau viena visur eiti, net į Vilnių viena važiuodavau. Tai buvo kaip stebuklas, lyg iš košmaro pabudau.

Dukrai, kai tik susirgau, liepiau eiti tikrintis

Vienas įsimintinas dalykas nutiko po chemoterapijos – mečiau rūkyti. Prieš išvažiuodama parūkiau, o kai grįžau namo, išsivėmiau ir jau dešimt metų cigaretės į rankas nepaėmiau.

Seniau moterys išvis nekalbėdavo apie šią ligą, nes tuo metu buvo toks supratimas. Jokios specialios literatūros nebuvo. Tik daug vėliau pačios moterys pradėjo atvirai kalbėti.

Labai gerai, kad susitikome visos, kurios neslėpėme savo ligos, kalbėjome apie ją. Taip prasidėjo mūsų grupelės veikla, vėliau – „Zunda“. Visai kas kita, kai tokių pačių vienoje vietoje daug, ir pamatai, kad galima dar gyventi.

Dukrai, kai tik susirgau, liepiau eiti tikrintis. Gydytojai jos nepriėmė, pasakė, kad dar per jauna, kad ateitų, kai sulauks 40-­ties. Sulaukė jubiliejaus ir dabar kartą per 2 metus tikrinasi.

www.nedelsk.lt

Jei turite klausimų šia tema, gal jūsų artimieji serga, o gal tiesiog nežinote, kur, kada profilaktiškai pasitikrinti krūtis, klauskite redakcija@mamyciuklubas.lt - specialistai bandys atsakyti.