Šis meilės prisipažinimas mano dienoraštyje atsirado dar prieš gimstant dukrytei.
Tau, mažyte, gerumą sudėjom sklidinai sklidinai siuntinukan:
meilę savo, ramybę, švelnumą, kad sūpuotumeis mano pilvuke.
Lyg hamake, lyg pienžiedžių pievoj, debesy įsisupus į vėją,
be audrų, apkabinta ir glostoma kaip mažytė vidurnakčio fėja.
Tau, mažyte, sudėjome meilę ir laukimą, ir ilgesį tylų.
Pasibelsk, pasibelsk, kad atėjo siuntinys pas tave. Bučkis. Mylim.
Dabar, praėjus daugiau nei metams, žinau, kad siuntinys ją pasiekė.
Vaiva
Kaip gražu ir jautru😀
grazu 😀