Meilė – akla?

Štai ta skaudžiai graži legenda apie MEILĘ:

Sakoma, jog kartą viename Žemės kampelyje susirinko visi žmogiški jausmai ir visos savybės.

Kai NUOBODULYS suniurzgė iš nuobodybės, BEBROTYBĖ pasiūlė:

-Gal pažaiskime slėpynių.

INTRIGA pakėlė antakį:

-Slėpynių? O koks tai žaidimas?

BEBROTYBĖ paaiškino, kad vienas iš jų, pavyzdžiui, ji veda žaidimą, užmerkia akis ir skaičiuoja iki milijono, o tuo metu likusieji slepiasi. Tas, kas bus rastas paskutinis, ves žaidimą ir t.t.

ENTUZIAZMAS pašoko su EUFORIJA, DŽIAUGSMAS taip pašoko, kad įtikino ABEJONĘ, tik štai APATIJA, kurios niekas niekada nesudomina, atsisakė žaisti.

TIESA panoro nesislėpti, nes galų gale ją vis tiek suranda.

IŠDIDUMAS pasakė, kad tai visiškai kvailas žaidimas (jo niekas nedomino, išskyrus jį patį), BAILUMUI labai jau nesinorėjo rizikuoti…

-Viens, du, trys, - ėmė skaičiuoti BEBROTYBĖ.

Pirmoji pasislėpė TINGINYSTĖ, ji pasislėpė už artimiausio kelio akmens. TIKĖJIMAS pakilo į debesis, o PAVYDAS pasislėpė už TRIUMFO šešėlio, kuris išsigudrino užlipti iki aukščiausio medžio viršūnės.

DĖKINGUMAS labai ilgai negalėjo pasislėpti, nes visos vietos, kurias jis rasdavo, atrodė idealios jo draugams:

Krištolinio skaidrumo ežeras – GROŽIUI. Medžio drėvė – BAIMEI. Drugelio sparnai – GEIDULIUI. Vėjo pūstelėjimas – juk tai LAISVEI!

Taigi, jis užsimaskavo saulės spindulyje.

EGOIZMAS, priešingai, atrado tik sau šiltą ir jaukią vietelę. MELAS pasislėpė vandenyno dugne (iš tiesų jis pasislėpė vaivorykštėje), o AISTRA ir NORAS pasislėpė vulkano krateryje.

UŽUOMARŠA, net neprisimenu, kur ji pasislėpė, bet tai nesvarbu. Kai BEBROTYBĖ suskaičiavo iki 999 999, MEILĖ vis dar ieškojo, kur jai pasislėpus, bet viskas jau buvo užimta. Tik staiga ji išvydo dievišką rožės krūmą ir nusprendė ten pasislėpti.

-Milijonas, - suskaičiavo BEBROTYBĖ ir ėmė ieškoti.

Pirmą, žinoma, ji surado TINGINYSTĘ. Po to išgirdo, kaip TIKĖJIMAS ginčijasi su Dievu, o apie AISTRĄ ir NORĄ ji sužinojo iš to, kaip virpa vulkanas, tada BEBROTYBĖ pamatė PAVYDĄ ir suprato, kur slepiasi TRIUMFAS.

EGOIZMO ir ieškoti nereikėjo, nes vieta, kurią jis išsirinko, buvo bičių avilys, iš kurio jis buvo išvytas. Toliau leisdamasi į paieškas BEBROTYBĖ prisiartino prie upelio ir pamatė GROŽĮ.

ABEJONĖ sėdėjo prie tvoros, svarstydama iš kokios pusės pasislėpus.

Taigi, visi jau buvo atrasti: TALENTAS – vešlioje žolėje, LIŪDESYS – tamsioje oloje, MELAS – vaivorykštėje (jei atvirai, tai jis pasislėpė vandenyno dugne).

Tik štai MEILĖS surasti negalėjo. BEBROTYBĖ ieškojo po kiekvienu medžiu, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje ir pagaliau ji nusprendė pažiūrėti į rožių krūmą, ir kai praskleidė krūmą, išgirdo riksmą.

Aštrūs rožių spygliai sužeidė MEILĖS akis. BEBROTYBĖ nežinojo, ką daryti, atsiprašinėjo, meldė atleisti ir, norėdama išpirkti savo kaltę, pasisiūlė visą gyvenimą būti jos palydovu.

Nuo to laiko, kai buvo sužaistos pirmosios slėpynės Žemėje…MEILĖ yra akla, o BEBROTYBĖ veda ją už rankos…

 Šaltinis: http://www.myjulia.ru/article/9538/