Mažylė turėdavo suspėti nuryti fontanu bėgantį pieną

Dukrytė greitai švęs vienerių metukų gimtadienį, bet vakare ir ankstyvą rytmetį vis dar mėgaujasi mamos pieneliu.

Vaikelį maitinti savo pienu man atrodė visiškai natūralus dalykas, juo labiau, kad į darbą grįžti greitai nesiruošiau, o ir nėščiosioms skirtuose kursuose bei įvairiuose žurnaluose ir internete gausu informacijos apie tai, koks naudingas mamos pienas vaikui. Tiesa, nieko blogo nemačiau tame, kad vaikas maitinamas mišinuku, juk tam gali būti tikrai daug priežasčių.

Nuojauta, kad pienelio turėsiu, pasitvirtino su kaupu ir aš nebežinojau geriau jo turėti tiek, kiek turėjau aš, ar visai neturėti. Visa teorija, girdėta apie kūdikio maitinimą, sugriuvo lyg kortų namelis.

Po gimdymo neturėjau jėgų priglausti mažylės, kad ši gautų nors šiek tiek pienelio, o ir praėjus keletui valandų nepavyko mažosios tinkamai priglausti prie krūties – spenelis, vis „pabėgdavo“ iš mažos jos burnytės. Pirmuosius pienelio lašus dukrytė nulaižė nuo mano piršto. Vėliau budinti seselė pamokė, kaip reikia valgyti ir, nors vis dar pasitaikydavo „avarijų“, dukrytės pilvelis buvo pilnas.

Atrodė belieka maitinti ir džiaugtis, bet bėdos prasidėjo jau kitą dieną, grįžus namo, kai priešpienį pakeitė pienas. Pieno nenutraukinėjau, kad jo pasigamintų tik tiek, kiek išžinda kūdikis – juk, taip buvo teigiama visuose kursuose ir straipsniuose.

Krūtys sukietėjo, temperatūra siekė beveik 39 laipsnius. Laimei, po gimdymo gulėjau su puikia moterimi, kuri davė akupunktūrininkės Dalios Baronienės telefono numerį. Ši nuostabi medikė išgelbėjo mus, jaunus tėvelius, tą vėlų šeštadienio vakarą. Po akupunktūros, nutraukiant pieno perteklių, tiesiog jaučiau, kaip temperatūra krenta, o akyse darosi šviesiau.

Prasidėjo sauskelnių keitimo ir maitinimo maratonas. Būtent taip prisimenu pirmąjį mėnesį: keiti sauskelnes, nusitrauki pienelio, kad dukrytei būtų lengviau žįsti, maitini prisidėjus skudurėlių, kad dukrytė ir aš pati neliktume šlapios nuo pieno gausos, baigus dar kartais nusitrauki pieno, kad krūtys „nesiguzuotų“.

Jei naktį prabudus randi jau sukietėjusias ir „susiguzavusias“ krūtis, bėgi nusitraukti pienelio, bet atsargiai, kad tik kuo mažiau jo vėl pasigamintų, nes po valandos ar dviejų „įsijungs“ tikrasis „siurbliukas“.

Apie tai, kad galėčiau maitinti dukrytę atsisėdusi, nebuvo net kalbos – pora kartų pabandžiau, bet po to abiem teko eiti persirengti. Maitinant iš vienos krūties, iš kitos, jei jos neprilaikydavo liemenelė, dar pribėgdavo 20-30 ml pieno absoliučiai nieko nedarant, nors mažoji valgydavo daugiausiai 10 min.

Ji tiesiog turėdavo suspėti nuryti fontanu bėgantį pieną, todėl gausiai atpilinėjo ir jai nuolat raižė pilvelį – ir vėl teorija, teigianti, kad vaikams, maitinamiems mamos pienu neskauda pilvelių, nepasiteisino.

Dukrytė augo, pienelio suvalgydavo vis daugiau, praktika „paleisti“ antrą krūtį, kai iš pirmosios valgomas pienelis taip pat pasiteisino, mūsų valgymas darėsi vis paprastesnis. Dukrytė valgė labai gražiai, tik vienas spenelis šiek tiek įskilo, kai „Garmanstan“ tepaliukas nepagelbėjo, pasinaudojau mamos patarimu, spenelį tepiau šaltalankių aliejumi ir kaip galėdama dažniau dariau oro voneles.

Viskas susitvarkė.

Tikiuosi, niekuomet nepamiršiu to jausmo, kai dukrytė valgydama pirmą kartą tvirtai apsikabino krūtį (maždaug suprask – čia mano). Tai buvo atlygis už visa tai, ką teko išgyventi pirmąjį mėnesį.

Laukiu, kol mažoji pati atsisakys pienelio, nors vakarais ji su džiaugsmu laukia savo vakarinės porcijos. Tad kol turiu to gero, tol maitinu.