Mažo stebuklo laukimas

Mūsų mažiukas turėjo gimti gruodžio 13 dieną, bet tądien jo dar nesulaukėme. Nuvažiavome pasitikrinti, gydytojai apžiūrėjo, bet eilinį kartą pro šypseną išgirdau: „Gali keliauti namo, dar gyvensi“.

Močiutės pranašystė

Ką gi, vėl su daiktais atgal. Po kiekvienos apžiūros visada paskambindavau mamai. Tąkart irgi pasakiau, kad vėl važiuojame namo. O ji man sako, jog močiutė, kurios neseniai netekome, išpranašavo, jog pagimdysiu Kūčių išvakarėse.

Kaskart su vyru nuvažiuodavome į ligoninę pasitikrinti, tačiau išgirsdavau vis tą patį, kad dar gyvensiu, kad galiu važiuoti namo. Taip pavydu būdavo, kai matydavau, kaip kitos moteriškės išeidavo su leliukais. Pagaliau man pranešė, jog atvažiuočiau 23 dieną 6 valandą ryto – jei neprasidės gimdymas, bus skatinama vaistais.

Taigi prisistatome ryte į ligoninę, paguldo mane į gimdyklą. Na ir prasideda pats įdomumas. Laukimas. Laukiame, bet nieko. Guliu sau gimdykloje nuo 10 val. ryto, o aplinkui tik rėkia, spiegia. O man – nieko nevyksta. Pagaliau prieina daktaras: „Kaip laikotės, Dovile?“ O aš jam ir atsakau, kad noriu pirmiausiai pagimdyti, pavalgyti ir pamiegoti. Gydytojas tik nusijuokė.

„Tai kada gimdysiu?" – klausiu. „Nežinau, gal šiandien, – sako. – Taip ar taip vaikui gimtadienį jau sugadinai“. Ir vėl aš viena. Kažkas jau sulaukė sūnelio ar dukrytės, o aš vis dar laukiau savojo angeliuko.

Kalėdinės giesmės

Užsinorėjau miego. Medicinos seselė leido numigti ir nusijuokė, jog gimdymo tikrai nepramiegosiu. Bet kur pamiegosi, kai aplinkui taip spiegia, rėkia. Beje, vyro šalia nebuvo, nes nemanėme, kad taip viskas pakryps. Po kiek laiko – vėl apžiūra. Gydytojai pasakė, jog mažylio galvutė neslenka žemyn. Žodžiui, išgirstu nuosprendį – Cezaris.

Žinoma, iškart sutikau, tad mane greit – į operacinę. O ten – kalėdines dainas groja. Mane pjausto, o gydytojai bando juokauti ir kalbinti. Staiga pajuntu, kad jau tuščia... ir pasigirsta verksmas. Ašaros bėga per skruostus. Nuo vaistų veikimo vos rankas galiu pajudinti ir žodį išlementi.

„Gimė berniukas. Sveikiname! Štai, susipažink“, – išgirdau. Norėjau sūnelį paglostyti, bet negalėjau pakelti rankos. Deja, iškart jį ir išnešė, nieko man nepasakę – sveikas ar ne.

Tikras dručkis

Vežant mane iš operacinės gydytojas paklausė, ko dabar norėčiau. Atsakiau, jog labiausiai – pavalgyti ir pamiegoti. O jis nusijuokė: „Pamiegoti galėsi, o valgyti – ne“. Ir pridūrė, jog esu labai stipri.

Po operacijos vis galvojau apie savo mažiuką, nerimavau, kaip jis ten laikosi. Laimei, pasirodė tas pats daktaras ir paklausė, ar žinau ką nors apie sūnelį. Niekas nieko man nepranešė, todėl ėmiau manyti, kad kažkas negerai. Tuomet jis pranešė džiugią naujieną, kad mažiukas sveria 4,2 kg, ūgis – 57 cm. Sužinojau, kad pati būčiau nepagimdžiusi, be to, aplink jo kakliuką virkštelė buvo apsivijusi net du kartus. Todėl reikėjo skubėti.

Iškart paskambinau vyrui ir pranešiau, kad mums gimė sūnus ir kad jis – gyvas ir sveikas. Be to, tikras dručkis. Esu dėkinga savo gydytojui, kad laiku viską atliko ir mes likome gyvi ir sveiki. Beje, močiutė buvo teisi – jos proanūkis gimė gruodžio 23 d. 23.57 val.

Mūsų sūneliui greitai bus 7 mėnesiai. Jis – guvus, linksmas ir geras berniukas. Mes jį be galo mylime.

Mylinti mama Dovilė