Tais metais brolį pašaukė į kariuomenę, ir mūsų šeimos gyvenimas sustingo. Manęs net neišleido į pirmą klasę, nes tiesiog nebegalėjome nieko pradėti. Močiutė slankiojo kaip šešėlis, mama visą laiką rašė laiškus, aš žiūrėjau, kur teka saulė – nes brolis ten, kažkur labai toli. Be jo spalvos kažkaip nublanko. Ne, brolis nebuvo vienintelis mūsų šeimos saugotojas ir linksmintojas. Bet jis turėjo labai tikslų moralinį kompasą. Kai toks žmogus dingsta iš tavo gyvenimo, jautiesi lyg gavusi į paširdžius.
Taip mes tais metais ir kapstėmės it pro tirštą rūką. Bet pavasariui buvo nė motais. Pavasaris ėmė ir atėjo. Močiutė užsirišo skarelę, išėjo pasėdėti įsaulyje. Grįžusi pabėdavojo, kaip norėtų į bažnyčią. Bažnyčios nebuvo. Mūsų komjaunimo statybose išvis dar nieko nebuvo. Miškas, rąstai, vienas betoninių penkiaaukščių rajonas, kulinarija, kur buvo galima gauti nemokamo pieno, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis.
O pavasaris vis tiek atėjo. Ir Velykos. Paprastai jau nuo Naujųjų rinkdavome svogūnų lukštus ir prairusias pėdkelnes. Prieš pat Velykas buvo kaičiamas milžiniškas puodas ir ruošiamas svogūnų nuoviras. Močiutė su mama iš neliečiamų atsargų ištraukdavo vaškinę žvakę ir margindavo kelias dešimtis kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis buvo aptaisomas lukštais ir kapronu, kad būtų ne šiaip rudas, o nepakartojamų raštų. Velykauti atvažiuodavo pusė giminės. Tad prieš šventę moterų geriau buvo nejudinti – vargšės nusilakstydavo iš nieko gamindamos vaišes. Talonų sistema nebuvo dosni Velykoms.
Bet tais metais svečių niekas nelaukė. Niekas nerinko lukštų ir nedrožė pagaliukų marginimui. Močiutė patyliukais skaitė maldyną. „O kur margučiai?“ – paklausiau. Mama žvilgtelėjo į mane lyg ką tik pabudusi iš miego: „Tikrai, margučiai. Nėra margučių.“ Ir aš paleidau dūdas. Viskas buvo kažkaip labai neteisinga. Aš maniau, kad bus labai gera gauti brolio stalą ir brolio kambarį, ir burlaivį, kurį jis suklijavęs laikė aukščiausioj lentynoj, bet brolio su mumis nebebuvo ir man nieko nebereikėjo. O dar mama vakarais sėdi viena tamsioje virtuvėje. Atbėgi, uždegi šviesą, klausi, kas nutiko. „Nieko.“ Tik akys paraudę.
Aš verkiau. Verkiau ir reikalavau margučių. Negalėjau nustoti. Ir mane išsiuntė į mišką žibučių ieškoti. Ne, pūga nesiautė, nors sniego čia dar buvo. Ne, miškas nebuvo gūdus, ir jis prasidėjo tiesiai už lango. Bet aš vis tiek taip apstulbau, kad galiu viena ten eiti su tokia svarbia misija, kad ašaros išdžiuvo ir jau tik gaikčiojau. Taip gaikčiodama su vieliniu krepšeliu ir iškeliavau.
Žibučių neradau. Kapsčiau sniegą, rinkau mėlynių ir bruknių lapelius, viržių šakeles, net kadagius. Viską, kas tik buvo žalia. Didžiavausi savimi, lyg visus žolynus būčiau gavusi asmeniškai iš dvylikos mėnesių. Namie kiekvieną menką lapelį prispaudėme prie kiaušinio, aptaisėme tomis pačiomis kaproninėmis pėdkelnėmis. Nulupome porą svogūnų, ir, kiek užteko, aprišome kiaušinius dar ir jų lukštais. Dažyti nebuvo kuo. Gerai pasiraususi, mama rado mėlynų dažų, kuriais ketino tamsinti iš kaimo parvežtą vilną.
Margučiai gavosi marmuriniai, lyg pražydę žibutėmis. Taip gražiai daugiau niekada nepavyko nudažyti. Bet ir negaila – tąkart į raštus sudėjome ilgesį, baimę, rūpestį, liūdesį. Ir pasveikom. Baimių buvo dar daug, ypač padaugėjus naujienų iš Kalnų Karabacho. Bet jos jau buvo suprantamos, galėjai pažiūrėti joms į akis ir pripažinti.
O per kitas Velykas sugrįžo mūsų vaškiniai margučiai. Dar per kitas – prie stalo sėdėjo ir brolis. Po sunkios traumos, bet toks pats savas, mūsų asmeninė labai šilta saulutė.
Tų laikų nuotraukų nebelikę. Bet ir po 15 metų mama vis dar tirpdydavo žvakę ir rinkdavo svogūnų lukštus. Ir mane išmokė. O dar po 12 metų to paties mokiau savo sūnų. Šią nuotrauką nuo pirmosios kaip tik ir skiria 12 metų:
