Mano vaikystės Velykos
Vaikščiodama Verkių parke su mylima šeima pamačiau šalia kelio žydinčius geltonuosius šalpusnius...ir užplūdo tiek prisiminimų apie mano vaikystės Velykas J
Visos mūsų šeimos šventės visada vykdavo pas močiutę Ukmergės rajone, Meškučių kaime. Susirinkdavome mes keturi (mama, tėtis ir mes su broliuku) ir didelė dėdės šeima su penkiais vaikais. Įprastai atvažiuodavome dieną prieš, nes Velykoms buvo būtina iššluoti visus kampus- kas grėbliavo žolę, kas rinko po žiemos likusias šiukšles, kas kiauliukams tvorelę taisė, kas šventei maistą gamino. Kaip dabar prisimenu, kad baigusi tvarkyti močiutės namus (išimtinai mano pareiga), griebdavau pintinę ir lėkdavau į laukus – manęs laukė bundantys žolynėliai J vienintelė žinojau, kur rasti geltonžiedžių šalpusnių, kuriuos močiutė džiovindavo ir žiemą duodavo gerti nuo kosuliuko, tad lėkdavau kūlversčiais kuo daugiau pririnkti, kol dar saulė šviečia...nes jai nusileidus gėlytės paprasčiausiai suskleisdavo žiedelius poilsiui. Taigi, rinkdavau vaistažoles, kitus augaliukus, kurie galėtų suteikti raštą Velykų margučiams J tradiciškai, močiutė kiaušinius dažydavo išvakarėse. Dažniausiai naudodavo svogūnų lukštus, tad turėdavo geltonų atspalvių margučių, pirktinių dažų būdavo retokai J o vyniodavome – su makaronais, kruopomis, šakelėmis, žolelėmis, susukdavome tvirtai ir vis vyniodavom siūlu. Išvirus būdavo toks azartas kuo greičiau pamatyti rezultatą, tad kišdavau rankas į puodą be baimės nusideginti J ir...margučiai visi būdavo skirtingi, juos išvydavau, nuvalydavau ir kiekvieną patrindavau lašinuko gabaliuku, kad blizgėtų J ir gražesnius sudėdavome į pintinę, o įskilusius sunaudodavo močiutė patiekalams.
Šv. Velykų rytas visada prasidėdavo ankstyvu kėlimusi, mes dar maži vaikučiai užsimiegoję keliaudavome kartu į Šv. Mišias. Po mišių prasidėdavo stalo puošimas, valgių nešimas ir visas būrys susėsdavo Velykavoti. Visi sukalbėdavome maldelę ir puldavome rinktis stipriausią margį iš pintinės ir mušdavom mušdavom...kurio stipriausias – juk visi taip varžomės iki šiolei. Įstrigo atmintin, kad močiutė sakydavusi kuo daugiau margių suvalgyti J Po margučių valgymo ateidavo lietuviškų mišrainių, keptų zuikių, karštų dešrelių su su bulvių koše metas..o desertui...mielinės bobos, varškės gardėsiai, saldūs močiutės sūriai...seilė nutysta prisiminus J
Po vaišių mes, vaikai, eidavome ridenti margučių – tėtis sukonstruodavo lovelį iš šiferio lakšto gabaliuko, padėdavo ant malkos ir pradėdavome ridynes. Ir taip pusdieniui vaikai dingdavo J o kur dar siautimas lauke ir lakstymas iki uždusimo po laukus. Ech, vaikystė ir šėlsmas,, prisimenu ir...šiais metais pažadu tęsti tradicijas su šeima – ridenti, lėkti, džiaugtis saule ir pavasariu J Visiems nuostabių gražių Šv. Velykų
:*
