Tryliktasis rytas...Hm...ne, ne rytas, o vakaras, bet dvyliktasis.
Kai mama tikrai ne prie kompiuterio, o tėtės dar nėra, spausdintuvas įsijungia ir vaikas girdi spausdinimo garsą.
Nueina ir parneša štai tokį užrašą.
Tėtis parvyksta, bet užklausius jo, jis nieko nežino. Pasiūlo pačiai dukrelei apžiūrėti mašiną.
Dukrelė randa dėžutę, ją atsineša ir nufotkina padėjusi prie kalendoriaus.
Išpakuoja ir išsiaiškina, kad tai lauko girlianda.
Tuomet net garsų darsiausiai sušunka, kad tetei buvo įdėta į mašiną, kad tik jis moka šią girliandą pajungti.
Na, taip. Pas mus tik tėtis moka.
Jis nesiginčina ir pajungia.
Kol tėtis darbavosi, vaikas irgi netinginiavo.
Buvo įpakuota dovana, nes iš užrašo vaikas suprato, kad reikia ne tik gauti dovanas, bet jas ir dovanoti.
Dar išduosime paslaptį, kad jos viduje sudėtos džiovintos vaistažolyčių arbatytės, kurias vaikas pats rinko, džiovino, o vėliau supakavo.
