Kūryba padeda atsipalaiduoti

Nežinau, ar tai talentas, bet pabandysiu parodyti tai, ką geriausiai moku ir kas man sukelia palaimą.

 

Pirmasis eilėraštis gimė seniai, kai buvau gal kokioje 8 klasėje. Štai jis:

 

Seniai nustojo degti žvakė

Nutilo viskas, kas aplink mane.

Tik laužas vis dar širdyje rusena.

Negrįš jau niekad saulės šypsena.

Buvai, kaip saulės spindulėlis,

Kuris sušildo žemę taip staiga.

Buvai mums žemė, oras, vėjas...

Deja... Jau niekas nesugrįš... deja.

Prabėgs vėl metai, jie jau nesugrįš,

Sugrįšime gal mes prie to akmens, kur kažkada

Įspaudę mes vardus visi

Stovėjome ir sakėm: "Niekad nesiskirsim"

Mūsų priesaiką akmuo šis tegul saugo.

Amžiams! Ji liks mūsų širdyse.

 

Arba dar vienas:

Lietuva gimta, pasaulio knygų atversta

Ievos žydės prie tako, pasaulio židinio dvasia.

Eik tu tuo taku: gimtu ir mylimu.

Tikėk dvasia ir likimu.

Uogos sirps pakelėj

Vardą kartos jos mylimą ir brangų.

Ieškos jo knygų labirinte

Užduos tą klausimą vienintelį:

Kokia tiesa, kokia tiesa?

Angelų padangėj iškelta

Lietuva, o Lietuva

Būk vienintelė, tu mums šventa

Auk, žydėk, negesk ir nenuvysk.

 

Pati mylimiausia poetė Salomėja Nėris, dedikacija jai:

Draskės vėjai. Siautė audra.

Plėšė audros nuo medžių lapus

Niekas netikėjo, kad prabus.

Mus poetė Suvalkijos lygumų.

Lakštingala negali nečiulbėti,

Kai ji savoj gimtinėj gieda.

Lakštingala negali nečiulbėti.

Nors ji toli už jūrų.

Mano mylima poete, kiek tu iškentėjai,

Kiek kančių ir vargo čia patyrei tu.

Niekas netikėjo, kad ne savo noru

Tu rašai balades apie prarastus laikus.

Tu rašei, kiek vargo Lietuva patyrė.

Kaip ilgėjais žemės būdama toli.

O mes vis dar stovim kryžkelėj parymę.

Laukiam, kol sugrįši vėlei tu pas mus.

 

O šį eilėraštį sukūriau sūnui, kai reikėjo psakos darželyje:

 

Pasaka apie gėlę, kuriai vaikas ieškojo namų

 

Ant kalvelės, prie namų.

Augo gėlės, iš tiesų.

Čia raudona, čia žalia

O va ten, žiūrėk balta.

Aš daržely vaikščiojau

Ir daigelį pamačiau.

Toks mažytis ir gražus.

Kur man rast jam namučius?

Pasodinsiu aš tave

Čia, po krūmu plačialapiu.

Augsi, stiebsies, lyg padūkęs

Ir lankysiu aš tave.

- Ne - tada daigelis sako.

Aš gi saulės nematysiu,

Ir apstos mane tikrai

Plačiaburniai kirminai.

Gal sodinkime tave

Po medeliu ar egle.

Aš ne grybas ir ne lapas

Man piktai daigelis šaukia.

- Gal geriau, tenai prie tako.

Man daigelis tyliai sako.

Pasodink vaikeli tu, būsiu Draugas iš tiesų.

Na ir stiebėsi daigelis.

Jam saulutė rodė kelią.

O birželį, prie namų.

Skleidėsi žiedeliai du.

O margumas tų žiedelių.

Taip man džiugino širdelę

Čia raudona, čia žalia

Ir per kiemą opa-pa.

 

O šitą sukūriau tėveliui:

Išaušo rytas nuostabus

Ir taip spalvingai šviečia saulė.

Ant lapo mėlyno piešiu,

Tik tau vieninteliam spalvotą dangų.

Ant rankų supavai mane mažytę.

Galvelę glostei ašarai ištryškus

Pasaulin išvedei ir jį parodei.

Tėveli, ačiū tau už viską.

Naktis bemieges, gerą žodį,

Auksinę mintį, skambią dainą.

Už šypsnį jaukų ir dangaus žvaigždelę,

Dar kartą ačiū Tau, Tėveli!

 

Štai ką aš moku geriausiai, o ar čia talentas - spręsti jums.

 

mk-mamyčių-talentai