Kristina Sliesoraitienė: „Mama“ tapau tada, kai ėmiau žaisti lėlėmis

Mamyčių klubo rengiamas projektas „Pasitik pavasarį lieknesnė“ – jau finišo tiesiojoje. Projekto dalyvės nekantrauja, kokios bus dovanos ir staigmenos. Tad šįkart Mamyčių klubo interviu – su viena iš projekto rėmėjų – šokių studijos „Kristinoss šokių namai“ vadove Kristina Sliesoraitienė.

Tad kokią dovanėlę įteiksite vienai iš projekto dalyvių?

Tai bus „Kūdikių šokių mokyklos“ abonementas metams. Mamytė su mažyliu nuo pusės metukų iki ketverių metų amžiaus galės lankyti šią šokių mokyklėlę visus metus.

Mūsų mokyklėlėje, kuri gyvuoja jau dvejus metus, yra trys amžiaus grupės:

Mažylių 1 klasė: 0,6 mėn. - 1,2 metų

Mažylių 2 klasė: 1,2 m. - 2,5 metų

Mažylių 3 klasė: 2,5 m. - 4 metų

Kaip kilo mintis įkurti šią mokyklą?

Ši idėja, galima sakyti, gimė po to, kai nuvykome į Japoniją ir susipažinome su tenykščia kultūra ir mokymu. Japonai galvoja, kad didžioji dalis vaiko sugebėjimų įdedama kūdikystėje.

Tyrimai rodo, kad mokyti muzikos vaikus geriausia pradėti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Neurologas iš Harvardo daktaras Markas Tramas tvirtina, kad leisdami vaikui klausytis muzikos, „pertvarkome“ nervų sistemos grandis. Kaip ir kitos grandys, kurios susiformavo ankstyvoje vaikystėje, grandys skirtos muzikos gebėjimams vystyti, išliks visą gyvenimą.

Kuo anksčiau vaikas supažindinamas su muzikiniu pasauliu, tuo didesnes galimybes jis turi vėliau mokydamasis. O šokti ir muzikuoti vaikai trokšta nuo gimimo. (www.kristinoss.lt)

Japonai labai akcentuoja tai, kad muzika būtų jungiama su judesiu, tuomet vystosi vaiko matematinis, loginis mąstymas. Tad mes ir nusprendėme kartu su kitais specialistais sukurti specialią šokių programą kūdikiams, kurioje, žinoma, dalyvauja ir suaugęs žmogus.

Kūdikių šokiai – kokie jie?

Mama ar kitas šeimos narys su vaikučiu lanko mokyklą kartą per savaitę, vienas užsiėmimas trunka 45 min. Mes mokomės septynių ritmų. Pavyzdžiui, vieną dieną gali būti mokomasi valso, tango ar polkos ritmo ir kt. Pirmiausia pasisveikinama su tuo ritmo „bytu“. Po to įvairiais instrumentais - barškučiais, būgneliais ir pan. mama su vaikučiu muša ritmą, tokiu būdu veikiami tam tikri vaikučio kūno taškai.

Šokis – judesio dalis. Jei tądien polkos ritmas, tai polkos šiuoliukų daug, jei valso rimtas - tuomet sukamieji judesiai atliekami. Jei vaikučiai nevaikšto, tuomet jie „šoka“ ant mamyčių rankų, jei vaikšto - kineziterapeutė pažiūri, ką vaikutis gali atlikti, ką turėtų padaryti ir kaip mama gali padėti.

Jūsų šeima gausi – auginate penkis vaikus. Ar kas nors iš jų lanko mamos vadovaujamą šokių studiją?

Taip, su vyru Vaidu auginame penketą vaikų: penkiametės – Ema ir Laura, 12-os Arnas, Martynas – 16-metis ir 19-metė Vaida, kuri šiuo metu studijuoja Londone.

Šokius, o tiksliau, baleto pamokas lanko Ema ir Laura. Joms labai patinka.

Kaip jūs, kaip penkerių vaikų mama, randate jėgų ir stiprybės visiems vaikams – ir mažiesiems, ir paaugliams – skirti dėmesio, o dar suspėjate šokti ir vadovauti šokių studijai?

Na, manau, nesunku, viską įmanoma suderinti ir suspėti. Žinoma, būna dienų, kai pavargsti, o dar kiekvienas vaikas turi savo interesų – reikalauja sau dėmesio. Jei ne vyras, turbūt viena nebūčiau tokia stipri.

{smallpic:1}

Tačiau man niekada nebuvo tos baimės, kaip bus, kai tapsiu mama. Nuo pat pradžių žinojau, ką reikia daryti, pakankamai ramiai auginau sūnų Arną (iš pirmos santuokos – red.pastaba), nors jis labai sunkus vaikas buvo – iš tų, kurie nemiega naktimis. O Ema (Kristinos ir Vaido bendra dukrytė – red.pastaba) – stebuklas, visai rami.

Žinau, vienos moterys mamomis tampa vos pagimdžiusios leliuką, tačiau aš taip vadinamą mamos sindromą atsinešiau jau iš vaikystės. „Mama“ buvau nuo tada, kai ėmiau žaisti lėlėmis, labai norėjau rūpintis lėlėmis ir mažais vaikais. O sulaukusi trylikos metų pasakiau mamai, kad noriu auginti vaikus, noriu būti mama. Tuomet su savo mama turėjau rimtą pokalbį (Juokiasi.).

Penkiametė Laurutė – jūsų įvaikinta dukrytė. Kaip kilo mintis įsivaikinti? Ar praėjote „kryžiaus kelius“, kaip kai kurie nuogąstauja susidūrę su įvaikinimo procedūra?

Vyras labai palaikė mano mintį. Iš pradžių galvojau, kad vieną paskui kitą vaikučius turėsime. Tuomet atėjo mintis įsivaikinti kūdikį iš kūdikių namų. O vyras man sako: „Tu nereali moteris, aš tau labai pritariu“. Tai išgirdus, man jau nebuvo kaip trauktis (Šypsosi.).

Įsivaikinome ne dėl to, kad norėčiau save realizuoti vaikuose (juk keturis vaikus jau turėjome – vienas iš mano pirmos santuokos ir du – iš vyro, ir viena bendra dukrytė), tačiau svarbiausia buvo misija – padėti vaikui.

Juk taip norisi kažką sielai gero padaryti, padėti kitam, juolab vaikui. Anksčiau mes paremdavome vaikų namus dovanomis, bet tai juk neatstos apsikabinimo kasdien, namų šilumos, meilės.

Mes pakankamai paprastai praėjome visą įvaikinimo sistemą. Parašėme, kad norime mergaitės, kuri būtų panašaus amžiaus kaip mūsų Ema (apie dvejus metukus). Po mėnesio mums paskambino, kad yra tokia mergaitė. Tai buvo Laurutė, kuri, kaip vėliau patikino specialistai, labai sunkus vaikas, turintis daug raidos, vystymosi, psichologinių problemų.

Tačiau aš negalėjau pasakyti, kad man netinka šis vaikas. Mes nesirinkome, norėjome ne genealiausio vaiko, o tokio, kuriam galėtume padėti visomis prasmėmis.

Praėjo nemažai laiko, kol Laurutė adaptavosi, kol tapo tikru „žmogiuku“. Pradžioje ji nieko nevalgydavo, į nieką nereaguodavo – neverkia, nesijuokia ir pan. Jei kažko bijo, inkščia kaip šunelis.

Atėjusi į Emos kambarį, pilną žaislų, ji net bijojo lėlės. Kiekvieną dieną mus lankė logopedė su psichologe. Vaikas, pasirodo, atsinešė tiek traumų ir baimių, kad sunku net pagalvoti. Bet dabar jau viskas gerai – gerai, kad šalia yra bendraamžė Ema – Laurai taip saugiau.

Ar norėtumėte būti tik namuose ir auginti vaikus?

Ne, nors ir esu „mama“ nuo pat mažens. Visgi nesu iš tų mamų, kurios sėdi namie ir tik augina vaikus. Iš kitos pusės, labai noriu vaikų, didelės šeimos, bet pastebėjau, jog vyresni vaikai labiau vertina tave, kai nesėdi tarp keturių sienų, o kažką veiki, kas tau patinka. Jie nori mamos kaip draugės, su kuria būtų apie ką pasišnekėti, o ne tik apie puodus suktis.

Be to, man ir pačiai reikia išeiti, reikia savęs realizacijos, veiklos, kuri būtų prie širdies.

Šokiai – tai viena jūsų įgyvendintų svajonių?

Taip, šoku nuo penkerių metukų. Visas mano gyvenimas su šokiais susijęs, įvairūs pramoginių šokių festivaliai... Aišku, kai darai, kas mieliausia, tai ir viskas gerai pavyksta.

Kaip manote, kur slypi darnios šeimos paslaptis?

Meilėje. Puikiuose moters ir vyro santykiuose. Jei nebus gero ryšio, supratimo, pasitikėjimo su vyru, bus bloga atmosfera namie – bus nelaimingi vaikai.

Gal mums lengviau, nes abu jau turėjome santuokas? Nežinau. Tačiau, jei jaučiame, kad mums riekia pabūti su vyru dviese, kad norime truputį atsipūsti nuo vaikų, namų – taip ir darome, o ne priekaištaujame vienas kitam.

Vyras ir moteris – abu kuria šeimą. Šeimos pagrindas – sugebėti išlaikyti darnius santykius ir mylėti vienas kitą bei vaikus.

Meilės ir sėkmės jūsų gražiai šeimai!

Ačiū už įdomų pokalbį.

Mamyčių klubo portalo redaktorė Eglė