Visas mamytes, kurios dar maitina savo mažylius, kviečiame dalyvauti komentarų konkurse ir pasidalinti savo žindymo istorija. Papasakokite - kokios buvo pirmosios žindymo dienos, kaip įveikėte sunkumus, o gal jų visai nebuvo...?
Rinksime dvi laimėtojas, kurioms leidykla "Briedis" padovanos
po Pediatro C. Gonzálezo knygą "Žindyti yra paprasta"!
Leidykla „Briedis“ skaitytojams pristato antrą praktinių patarimų serijos tėvams „Pabučiuok mane“ knygą – lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstamo ispanų pediatro, trijų vaikų tėčio Carloso Gonzálezo „Žindyti yra paprasta“.
Besilaukiančios ar jau susilaukusios kūdikio mamos dažnai jaudinasi, ar galės žindyti. Galbūt neturės pieno? Ar kūdikiui jo pakaks? Gydytojas Carlosas Gonzálezas šioje knygoje išsamiai ir įtikinamai įrodo, kad žindyti gali kiekviena motina. Be to, tai vienas geriausių dalykų, ką ji gali duoti savo vaikui! „Šią knygą parašiau ne todėl, kad įtikinčiau motinas žindyti, bet norėdamas padėti pasiekti savo tikslą norinčioms žindyti“ – taip autorius rašo pratarmėje.
Knygoje ne tik drąsinama žindyti, bet ir pateikiama daug besilaukiančioms bei žindančioms moterims svarbios informacijos – žindymo nauda vaikui ir mamai, įvairūs mitai, galintys sutrukdyti sklandžiai žindyti, laktacijos eiga, geriausios žindymo padėtys, negalavimai ir mityba, skatinanti pieno gamybą.
C. Gonzálezas žindymo klausimais domisi jau daugiau nei 20 metų, jis yra Katalonijos žindymo krūtimi asociacijos (ACPAM) įkūrėjas, veda žindymo kursus medikams, rašo knygas ir straipsnius apie vaikų auginimą ir auklėjimą.
Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų. Informacijos pateikiama kaip tik tiek, kiek reikia žinoti. Parašytą paprastai ir aiškiai, šią įtraukiančią knygą mielai skaitysite ir nėštumo metu, ir po gimdymo!“
Laimėtojos paaiškės balandžio 20 d.
Musu ponuliui, Rowanui, jau metukai ir 3 menesiai ir jis vis dar megaujasi mamos pieneliu. Jis mano ketvirtas vaikas. Vyresnieji taip pat buvo zindomi ilgai. Sunkiausia buvo gimus pirmagimiui, kuomet viskas nauja ir nepazinta, nepasitiki pati savimi ir savo jegomis. Aplinkiniu buvau itikinta, jog pieno pas mane mazeja, kudikis verkia, nes neprivalgo, todel turiu primaitint misinuku. Taip ir dariau, taciau neilgai... 😀 Aplankiusi pazistama, kuri pati tuo metu buvo susilaukusi 4 - tos atzalos, paklause, kodel as taisau misinuka. Tada paklause, ar dar maitinu pati.Ji mane padrasino ir itikino, jog mano pieno vaikeliui visiskai pakanka. Ir tada ivyko stebuklas 😀 Mano vaikelis is tiesu privalgydavo ir mes pamirsom buteliuka visiems laikams...
Man uzteko palaikymo TA minute, kad as patikeciau savim, ir sekmingai zindyciau toliau.Gimus kitiems vaikams nebekilo abejoniu, ar as galiu, ar man pavyks.
Labai noreciau laimeti knyga, nes idomu, kaip zindymo tema pateikia gydytojas/autorius vyras. Stengiuosi nuolat semtis informacijos sia tema, nes ji aktuali man, o po 10 metu bus aktuali ir mano dukroms 😀
Laba diena, esu jauna mama, turiu sūnų, kuriam beveik du metukai ir kurį dar pati maitinu savo pienu. Pirmiausia, noriu padrąsinti visas mamas, maitinkite, jei galite, pačios, nes tai pati geriausia profilaktika nuo visų ligų. Ryšys su vaiku užmezgamas labai tvirtas. Aišku, situacijų būna visokių, bet aš kalbu apie save. Kiek teko visokių pamokymų ir šnekų išgirsti iš kitų žmonių ir iš mamų, močiučių ir net kelių vaikų daktarių. Kodėl, aš, savo vaiką vis dar pati maitinu...Geriausios frazės, kurias atsimenu:
„Juk nebe karo metas, kad vaiką ilgiau nei mėnesį maitini“.
„Kaip tau ne gėda, juk jis vyras“(čia apie sūnų).
„Nereikia čia pratint prie gero“.
„Motinos pienas tai daugiau žalos, nei naudos“.
„Atsiprašau, o kodėl Jūs savo vaiką maitinat?“. Ir dar daug daug visokių kitokių šnekų, nors tikrai nemaitindavau viešumoje, gyvename su vaiku savo mažame pasaulyje, tad visos frazės iš artimiausių žmonių. Ačiū mano vyrui, kad jis mane palaiko ir viską darom savo galva, o ne kitų.
Tad mamos, maitinkite pačios, net tas laikas praeis ir jo jau niekada nebus. Dėl šito savo sprendimo nei karto nesigailėjau.
O dabar apie Maria Lactation produktus, kuriuos, ačiū „Mamyčių klubui“ turiu galimybę naudoti ir bandau jau dvi savaites. Tiesą sakant, niekada neturėjau problemų dėl pienuok, kad jo nebūtų, man, priešingai, jo buvo net per daug, reikėdavo dirbtinai nutraukti su pientraukiu. Dar vienas patarimas mamytėms, jei turite galimybę, pirkite elektrinį pientraukį, nes ir taip yra daug rūpesčiu su mažu vaikiuku, tad lengviau bus su elektriniu pientraukiu.
Ech, koks rūpimas klausimas...su pirmuoju žindymo patirtis nebuvo pati geriausia. Prieš gimdymą nelabai domėjausi, nes atrodė, jog toks natūralus dalykas tiesiog turi imti ir vykti, kokios dar problemos? Bet taip išėjo, kad maitinau mišriai nuo 4 savaičių iki metukų - nepakako pieno.
Besilaukdama dukrytės sau pasakiau - šįkart viskas bus gerai. Sūnus buvo vangus šiuo klausimu, tai nereiškia, kad taip ir vėl bus. Bet buvo...tik šįkart į pagalbą kviečiausi Vitkausko knygą, žindymo konsultantes, maitinančias drauges ir t.t. Po mėnesio "darbo" ir papildomo mišinėlio sustiprėjimui atsirado pienelio tiek, kad ji pasisotina ištuštinusi tik abi puses. Labai labai po truputį pienelio daugėja, kai atrodo, jog ji alkana, pasiūlau mišinuko, bet ji jo atsisako. Tad auga jau tik su mamos pienu. Tik štai nepasiduodu ir stengiuosi pagausinti pienuko, gaudau visus patarimus ir "dirbu" 😃 Svarbu norėti, pasiryžti ir nepasiduoti 😀
Tiesa, neminėjau, jog abu vaikiukai nuo pat gimimo neėmė krūties - buvo vangūs, silpnoki. Pirmomis paromis gavau ir žindymo specialisčių pagalbą - apmokymus, bet veltui...
Pasidalinsiu savo patirtimi 😀 Pirmiausia noris pasakyti, jog mano manymu, žindyti nėra lengva (bet labai viliuosi, kad bent šįkart su trečiuoju gal bus lengva?). Taigi pirmąjį ir antrąjį sūnus ne žindžiau, o maitinau savo pienuku. Taip savo, tik jį abiem atvejais tekdavo nuolat nusitraukti pientraukiu. Abu tokiu nelengvu būdu maitinau beveik iki metų, kol nuspręsdavau, kad jau gana. Turiu pasakyti, klaidingai manoma, jig nusitraukiant pieno sumažės - priešingai pienuko tiek "užsakydavau" mažyliams, kad ir šaldžiau, galiausiai net išpildavau. Tiesa, pradžia sunki- teko ir primatinti mišinuku, bet tai buvo tik laikina- augimo šuolių metu arba man pačiai kartais pervargus ar sustresavus. Vis tik šįkart norėčiau, kad pavyktų trečiąjį mažylį maitinti pačiai - gal pavyks? Anksčiau buvau skaičius Vitkausko knygą apie žindymą- daug gerų idėjų ir pozityvių minčių pasisėmiau. Būtų puiku žinių bagažą papildyti ir paskaičius Gonzales knygą 😀