Artėja mano ilgai laukta sesija ir aš, kaip tikra studentė, visus darbus pasilieku paskutinėm dienom.
Pirmasis darbas - filosofijos referatas. Pirmasis ir pats sunkiausias. Todėl pagalvojau, kad ir Jūs galėtumėte man šiek tiek padėti, pasakydamos keletą protingų minčių.
Skaitau knygą Marko Tulijaus Cicerono "Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę", referato tema - Kodėl mes bijome senatvės? Sunkiausia tai, kad iš knygos galima remtis tik keliomis mintimis, o visa kita galvoti pačiai, kaip aš tai suprantu.
Viena mintis, kuri man atrodo tinkamiausia yra tokia: Senatvė yra apgailėtina, dėl keturių priežasčių -
1. Ji atitraukia nuo dirbamų darbų.
2. Ji nusilpnina kūną.
3. Ji atima beveik visus malonumus.
4. Nuo jos nebetoli lig mirties.
Taigi, tuo pačiu (žinoma, pagelbėdamos man) galime padiskutuoti tokia tema, kodėl mes bijome senatvės, o gal nėra dėl ko jos bijoti? Koks mano požiūris į senatvę?
Tikslas toks, kad šiuo klausimu aš turiu išspręsti problemą, išsiaiškinti, ar ši problema yra aktuali šiuolaikiniam jaunimui. Tad labai laukiu Jūsų minčių, kuriomis galėčiau pasinaudoti.
grazu😀 mes neinam tiek daug i baznycia... mano vyrai maudosi😀
na turbut visos ruosiasi sventems kad tylu taip😀 as tik ryt kepsiu deserta, ir vaziuosiu mamai siek tiek padeti😀
oi Deimante, mano mociutei 2 metai va buvo toki proto uztemimai, psichiatre neturejo prie ko prisikabint, tipo cia depresija ir viskas, bet namuose ji agresyvi buvo, tranke duris pas broli mano i kambari, nuolat rekdavo, ranka pakeldavo lyg noredama suduoti. o viena vakara mama skambina jai, o ji neatsiliepia, tai as greit pasiemiau kaimyna ir nuvaziavau paziuret kas ten vyksta, nes vienai man baisu buvo, tai ji atidaro man duris ir sako kad ziurek va toji boba is manes visus daiktus vogia, toji boba buvo ji pati, atsistojus pries veidrodi ziuri ir sako va sita gaudyk ja. na as iskvieciau greitaja, o greitoji pamacius visa situacija sake, kad nera jau net ka daryt tik i psichiatrine. is pradziu dariaus ir gireno gatvej ten gulejo, bet ten labiau kiek maciau narkomanes jaunos mergos, o dabar ten netoli onkologinio guli.
ir kaip mum aiskino sitoji daktare kur dabar, sake kad reikejo seniausiai skirti tinkama gydyma, butu gal tiek daug nepazenge, o kad uzdaryt i tokia istaiga kaip ir nelabai norejosi niekam is musu, visgi mociute..
Giedra, perskaičiau viską ir kaip baisu, nes mano močiutei toks nušokimas nuo proto irgi gręsia ... Jai dabar 76 m., bet kartais nušneka kaip suvažinėta ir gyvenam kaip ant tiksinčios bombos ...
sveikos mergaite 👋 dekui uz mintis 🌷
Deimante tavo mociutei irgi ziuriu nekaip jau. maniske jau 5 savaites kaip guli psichiatrinej ligoninej, kaip tik irgi dabar slauga tvarkytis pradejom , daktare sake kad nebedaug truksta iki to, kad mociute taptu kaip ji issireiskia - darzove.
ir beje, vakar pasakojo tokia patirti viena tetuke dirbusi psichiatrines ligonineje (Deimante ir kitos nestukes neskaitykit is anksto perspeju) kad ji turejo tokia ligone, mociute gyveno su dukra zentu ir anuku. karta dukra su zentu kazkur isejo ir paliko vaika su ta mociute, kuriai sake bangom uzeidavo psichai, grize tevai nerado vaiko, kai paklause mociutes kur vaikas, toji atsake kad "va ten puode isviriau".
tai visa vakara is galvos neisejo man sitas vaizdas pries akis kuri isivaizdavau. oda pasiurpo net.
ir visiskai sutinku, kaip nugyvensi amzeli savo senatveje to ir sulauksi, mano mociutei visi visad durni buvo, na ir ka dabar? kiti neguli psichiatrinej ligoninej, tik ji...
senatve ateis jos nereik bijot ,labiause bijau vienatves ,ligu.
Sveikutės..kaip tik prieš kelias dienas galvojau, kiek man liko metų iki kokių 85-erių (mat anksčiau nesiruošiu palikt to pasaulio 😃 )..kai paskaičiavau, visai daug pasirodė, tad nusiraminau ..baisiausia turbūt dėl mirties..žiūriu kad ir mano mama, išėjo į pensiją ir vis su baime gyvena, ir pakalba, kaži kiek man dar liko gyvent.. tėvukas irgi neseniai išėjo į pensiją, tai kol mama pas mane būna, jam depresija, nes nebeturi kuom užsiimt.. aišku, baisu ir dėl ligų.. nors aš visai laukiu senatvės, man rodos tada jau vaikai užauginti, lauki anūkų, nebereikia dirbti, tikiuosi galėsim su vyru pakeliauti
labas rytas 😀 man senatve atrodo baisi tada,kai tu tampi kazkam nasta... kai paciam buna sunku save apsitarnauti,kai reikia prieziuros,kai negali dirbti,negali pramogauti...arba kai buni pamirstas artimuju,kurie issivazineje i uzsieni,i kitus miestus...man kolkas atrodo taip... o man pati idealiausia senatve butu tokia,KAIP MANO MOCIUTES 😀 jai 75m, bet pilna energijos,iki pat siol dirba,neturi jokiu ligu,su anukais,giminem,draugais bendrauja,sventes,baliai,gimtadieniai buna pilnu tempu 😀 svarbiais klausimais visada galiu i ja kreiptis,ji man net padejo mano baigiamaji darba parasyti 😃 dar mus,visus suaugusius anukus su seimom issiveza kur nors pailseti😀 vienu zodziu mano mociute pati geriausia, todel noreciau ir as tokios geros,aktyvios ir sveikos senatves 😀
Aš senatvės labai bijau dėl ligų, galimos negalios, nes nuo to neapsaugotas niekas, kai negalėsiu pati savimi pasirūpinti. O jei dar pirmas mirs vyras, tai likti vienai tolygu savižudybei. O vyrai neretai miršta pirmi. Vaikų jokiu būdu nesinori parišti šalia savęs, nes šeimoje turiu puikų pavyzdį, kai senas žmogus "kankina" šalia savęs ir jaunus, kai priežiūra dar nėra reikalinga. Aišku, baisu ir sumažėję finansai, kai išeini į pensiją, nors dar neaišku kaip čia bus Lietuvoje po gerų 30 m., gal į pensiją išeisim ir 70 m., tai teks laukti jau 40 m. arba iš viso pasimirti darbe. Vienu žodžiu baisu ta senatvė, bet gal eigoj keisis požiūris.
As kazkaip apie senatve negalvoju 😀 o jei ji ir butu ne manau, kad mes tiek isgyventume kike musu prosenele nors ji dar gyvena ir gerai laikos viska savarankiskai daro jai jau 85m. 😀 🎉 bet tikiuos senatves savo normalios ir manau labai rupinsiuos savo anukeliais, manau nebusiu tokia kaip anyta, kuri jauciasi sena ir pavargusi. 😕
labas rytas, as taip pat labai bijau senatves vien del to,kad galiu likti viena( vyras mirti anksciau gali), vien delt to,kad valstybes poziuris i senus zmones menkinantis ir tik laukiama kada jie numirs.Ir turbut dar del tok, kad matau kaip jaunimas siais laikais tyciojasi is senesniu zmoniu. As tikrai labai bijau pasenti,o jei dievas duos ilgaamziskuma,kaip mano tevo giminei,tai jetau uzsidarysiu namuose ir niekada niekur nelisiu.
butent, jei sveikata gera tai liuks, va kad ir pas mus Kelmej ziuriu, tie kurie dar jaunesni, ar siaip sveikesni tai sokiai kas savaite pas juos vyksta😀 o buna akad ir sergantys irgi dalyvauja visur, na be tas "sergantis" gali buti ivairiai, tarkim yra aklas toks vyra, pensininkas, tai jis kelmes paziba😀 muzikuoja, dainuoja, jokie miesto renginiai be jo neapseina, na tarkim kitas tokios bukles jau sedetu namie ir verktu, kad va as nieko nematau, nieko negaliu daryt ir t. t. tai va dar daug gal priklauso ir nuo zmogaus budo ir nusiteikimo
Labas rytas 🌷 as visada galvojau ir labai tikiuosi, kad pasensiu taip oriai ir graziai kaip mano mociute( mes vadinam baba😀. Su sveikata bedu aisku siek tiek yra, bet tikrai savim ji pati puikiai pasirupina, o tas manau svarbiausia. As galvoju, kad didziausia beda butu sveikatos problemos, nes tada jau viskas griuna. O jei gerai jauciasi, kad ir pagyvene zmones, ar senukai, jie uzsiima daznai sau kokia miela veikla ar rankdarbiais, o tai manau jiem suteikia daug dziaugsmo. Bet... as kazkodel galvoju, kad visgi labai daznai juos aplanko liudesio akimirkos, butent del senatves, del jau praejusio gyvenimo, na cia mano nuomone tokia, kai pasensiu gal visai kitaip kalbesiu😃