Kas mus sulaiko žengti pirmą žingsnį į priekį?

Kas mus sulaiko žengti pirmą žingsnį į priekį?

05. Feb 09:34 Mamyčių klubas Mamyčių klubas

Tikriausiai kiekviena iš jūsų patyrė būseną, kai galva pilna viliojančių planų, tačiau jie taip ir lieka neišsipildžiusiomis svajonėmis. Integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė pasakoja apie būdą (psichoterapijoje vadinamą psichotechnika), kaip padėti sau išjudėti iš mirties taško nuostabių sumanymų įgyvendinimo link.

Gyvenime panašiai kaip pasakėčioje

Pasakėčoje apie tai, kaip vežimą traukė lydeka, gulbė ir vėžys, labai gerai parodyta  užstrigimo situacija. Vežimas taip ir lieka stovėti, nors  eikvojama daugybė energijos jam išjudinti.  Bėda tame, kad  lydeka traukia jį į upelį, vėžys atbulas sausuma, o gulbė stengiasi pakilti į dangų.

Panaši situacija susidaro ir mumyse, kai ko nors norisi, tačiau kartu apima ir neryžtingumas.  Pavyzdžiui, svajoji  gaminti gražius papuošalus ir juos pardavinėdama papildyti šeimos biudžetą. Arba norėtum parašyti visą eilę vaikiškų pasakų ir išleisti jų rinkinuką knygute. Viena dalis tavyje skatina veikti, kita ragina nekišti nosies į naujus nežinomus dalykus. Tokiu būdu dvi dalys tempia vežimą į priešingas puses, o tu palieki su niekuo.

Pats laikas pasikalbėti su tomis dalimis, išsaiškinti, ko jos siekia, suderinti veiksmus ir nukreipti juos tau naudinga linkme. Jau girdžiu klausimą, o kaip tai padaryti.  Truputį kantrybės, nes kaip tik ruošiuosi apie tai papasakoti.

Visų pirma, pakalbink stabdančiąją dalį. Įsivaizduok, kad tai, kas neleidžia  judėti į priekį, pasireiškia tavo fizinio kūno viduje.  Pajausk priešinimosi  dydį, formą. Pažiūrėk, kokia šios dalies spalva, konsistencija.  Galbūt ji pasirodys kaip pilkas guminis kamuoliukas.  O gal kaip sena nublukusi lėlė.  Arba, kaip rudas molinis ąsotis.  Pamatyti galima bet ką.

Dabar laikas pakviesti tą dalį "išplaukti" iš tavo kūno ir nusileisti ant bet kurios (geriau nevedančiosios, t.y. dešiniarankei  - ant kairiosios)  rankos delno.  Įsivaizduok, ką ji atsakytų į klausimą, ko siekia, neleisdama judėti link svajonės įgyvendinimo. 

Greičiausiai įvyktų toks pokalbis:

Stabdančioji dalis: Aš rūpinuosi tavo saugumu, o nauji dalykai gali atnešti nenumatytų pavojų, dėl kurių tau tektų kentėti.

Tu: O ko tu sieki, rūpindamasi mano saugumu?

Dalis: Jausdamasi saugi, tu būsi rami.

Tu: O ką man duoda ramybė?

Dalis: Ramybė tau suteikia pasitikėjimą savimi.

Tu: O ką dar reikšmingesnio gaunu sau, pasitikėdama savimi.

Dalis: Tu jautiesi laiminga.

Padėkok stabdančiajai daliai už tai, kad ji rūpinasi, jog tu būtum laiminga. O dabar analogiškai pamatyk savyje kitą,  skatinančią veikti dalį, pakviesk ją ant laisvos rankos ir taip pat pakalbėk su ja apie tai, ko ji siekia, ragindama tave veikti ir įgyvendinti naujus sumanymus.  Neabejoju, kad ir ši dalis nori, jog būtum laiminga.

Pasirodo, kad tiek skatinančioji, tiek stabdančioji dalys siekia to paties, nors traukia į priešingas puses. Pakviesk jas susipažinti ir pasiūlyk suvienyti jėgas taip svarbaus  tikslo įgyvendinimui. Pasuk delnus vieną į kitą ir lėtai artinkit rankas, kol delnai susilies ir dalys susijungs. Tada atverk  delnus ir pažiūrėk, kas gavosi.  Galimas dalykas, kad naujoji dalis bus nepanaši į tai, iš ko ji susiliejo. 

Ji gali tapti šviečiančiu kamuoliu, brangakmeniu ar bet kokiu kitu daiktu.  Svarbu, kad rezultatas tau patiktų.  Belieka jį įsivesti į save, į tą vietą, kur norisi. Padarei? Ir kaip?  Be jokios abejonės,  ryžtas siekti naujų tikslų žymiai padidėjo.

O pabaigai pateiksiu vienos internetinio psichotechnikų renginio "Maratonas" dalyvės atsiliepimą apie  tai, kaip jai sekėsi sujungti skatinančią ir stabdančią dalis:

*Stabdančioji dalis – švelniai pilkas, beveik besvoris besisukantis aplink savo ašį rutulys - laikiau jį dešinėje rankoje. Vos pastebimas jo sukimasis tiesiog hipnotizavo.  Skatinančioji dalis - taip pat kamuolys, tik besisukantis daug greičiau. Jis kažuo priminė ryškų vaikišką žaisliuką. Jam besisukant švysčiojo geltona, oranžinė, raudona spalvos. Nuo jo sklido šiluma.

* Abu rutuliai man buvo labai gražūs ir aš nenorėjau jų sujungti, nes baiminausi, o jeigu nieko gražaus neišeis.  Technika dariau gana ilgai, nes truputį nerimavau.  Rezultatas iš pat pradžių man patiko - didelis, geltonas, lengvas, šiltas ir švytintis kamuolys. Su malonumu įsileidau jį  į save saulės rezginio plote.  Jaučiu, kad įgaunu "antrą kvėpavimą",  kyla noras veikti. 

Sėkmės!