Kadangi su broliu buvome beveik vienmečiai, tai viską darėme kartu: žaisdavome, mokėmės, mušdavomės, pykdavomės, krėsdavome išdaigas. Buvo tikrai nuostabu.
Aišku, neskaitant tų trumpų akimirkų, kai pagalvodavai, gal geriau būti vienturčiu. Bet tai tik trumplaikis pamąstymas, kuris kildavo tada, kai susipykdavome, kai močiutė broliui duodavo daugiau saldainių ir pan.
Dabar jau užaugome, abu gyvename kituose miestuose, bet gan dažnai bendraujame. Dabar galiu drąsiai išvardinti daugelį pliusų, kuriuos man davė augimas dviese.
* Kiekvieną dieną šalia turėjau patį geriausią žaidimų partnerį. Mano broliukas žaidė ne tik su mašinytėmis, bet ir su lėlėmis.
*Į mokyklą taip pat buvo žymiai smagiau žingsniuoti, kai žinojai, kad ten yra tau artimas žmogus.
*Padėdavome vienas kitam daryti namų darbus ir atlikti namų ruošos darbelius.
* Turėdavau kam išsipasakoti paslaptis ir pasidalinti savo mažais džiaugsmais.
Iš tokių mažų teigiamų emocijų susideda viena didelė išvada, kad dviese augti yra žymiai geriau ir linksmiau. Taigi ir savo mažylei ateityje žadame padovanoti broliuką.
Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę? O gal vienturtės visaip kitaip galvoja?:)
Čia mūsų su broliuku pirmoji bendra nuotrauka (atsiprašau, kad kokybė prasta)
Daug kas sako, kad buvome labai panašūs
