Sveiki,
Savo pasakojima tureciau pradeti nuo to, jog dar mokydamasi mokykloje, ketvirtoje klaseje, pradejau svajoti, jog uzaugusi vaziuosiu gyventi i uzsieni :) Butent nuo ketvirtos klases mus pradejo mokyti anglu kalbos. Tai buvo mano megstamiausia pamoka, o ir veliau mokytis kalbos sekesi kaip is pypkes :)
Augant svajone po truputi pasimirso, o gimus vaikams ne kalbos negalejo buti, jog as su jais galeciau gyventi svecioje salyje. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada...
2013 metu pavasari apsisprendeme. Pirmas isvyko vyras, o po poros menesiu sparnus pakelem ir mes :) Isvykome visi i Didziaja Britanija.
Siemet jau svesim trieju metu gyvenimo savo naujuose namuose sukakti. Ir ne dienos nebuvo, kad gailetumemes savo sprendimo. Vaikai labai greit pritapo mokyklose, ismoko kalbeti angliskai. Mokslai sekasi visiems gerai. Sunus, mokydamasis Lietuvoje, buvo vienas is paskutiniuju pagal pazanguma, o pradejes mokytis angliskoje mokykloje tapo pirmunu. Vis jo klausdavau: kas pasikeite? kodel tu sitaip stengiesi? Atsakymas buvo vienas: niekas nevercia mokytis, man paciam idomu. Teko keleta kartu dalyvaut pamokose, tai tikrai isitikinau, jog cia vaikai mokosi visiskai kitaip.Dukroms taip pat gerai sekasi, joms cia patinka, turi daug draugu.
As taip pat sicia jauciuosi laisvesne. Nesvarbu, kas tu, su tavimi visur elgsis pagarbiai, tiek parduotuvej, tiek banke, tiek kavinukej, tiek gydymo istaigoje.
Ar nepasiilgtam Lietuvos? Nepasiilgstam. Pasiilgstam likusiu ten artimu zmoniu, su kuriais bendraujam skype pagalba, kurie mus aplanko.O mane nuo pat pradziu guodzia viena mintis, jog dabar, vaikams uzaugus, jie neisvaziuos laimes ieskot i uzsieni. Nors sita tik laikas parodys...
Thetford'e 😀