Iš mamos laiško:
“Noriu Jūsų patarimo. Mane užklumpa visokios mintys apie vaikelio netekimą. Bijau, kad dukrytei kas atsitiks, kad naktį uždus užkritus kaldrytei ant galvytės, jei kas partrenks einant gatve, ir visokios panašios mintys. Ar gali būti tai susiję su skaudžiu įvykiu - kai buvau nėščia, mirė mano sesers mergaitė. Jai tada buvo 11 mėnesių. Nežinau, kaip man atsikratyti baimės prarasti vaiką”.
Pataria neurolingvistinio programavimo (NLP) konsultantė Linga Švanienė:
Labas, įsivaizduoju, kaip tau nelengva, kai kyla mintys, jog gali netekti savo dukrytės. Rašai, kad tau neramu, jog nelaimė gali atsitikti tiek dieną, tiek naktį. Norėtum sužinoti, kaip atsikratyti baimės.
Baimė – motiniško instinkto dalis
Baimė dėl savo vaikelio yra natūralaus motiniško instinkto dalis. Ji reikalinga tam, kad iškilus rimtam pavojui vaikučio gyvybei, moteris akimirksniu šitai suvoktų ir įgaudama šimteriopos galios pultų gelbėti mažylį.
Tavoji dalis, atsakinga už rūpinimąsį vaikučio saugumu, yra pastoviai įjungta. Tokiam režimui naudojama energija, tai tave sekina, o prireikus tikrų veiksmų, gali būti, kad nebeliktų jėgų pasielgti geriausiu būdu. Tu tai jauti, todėl ir klausi, kaip atsikratyti baimės.
Kur kyla baimė?
Paparasčiausias būdas sumažinti įtampą būtų toks: pajusk savyje tave apėmusią baimę ir įvardink, kurioje kūno vietoje ji pasireiškia. Gal baimė užsmaugia gerklę? O gal sukausto krūtinę? Arba galvoje pašėlusiu greičiu ima suktys mintys? O gal atšąla rankos ar atsiranda virpesys kojose?
Ar jau nustatei, kur atsiranda tavo baimė? Tada pabandyk įsivaizduoti kaip ji atrodo. Kokio dydžio? Šalta ar karšta? Kokios spalvos? Gal būt į kažką panaši? O dabar įvertink joje pasireiškiančios baimės kiekį, kai nulis reikštų "esu visai rami", o 10 - maksimaliai didžiulę baimę. Koks tavo baimės rodiklis? 8-9? Gerai.
Baimės reguliavimo “rankenėlė”
Pabandyk įsivaizduoti, kad kažkur yra rankenėlė, kuria gali reguliuoti savo baimės dydį. Pasuk rankenėlę taip, kad baimės rodiklis sumažėtų iki 2-3. Pasižiūrėk, kas pasikeitė toje dalyje, kuri pasireiškė tavo kūne kaip baimė. Ji galėjo sumažėti. O gal spalva nublanko, ar net pasikeitė pati spalva. Pavyzdžiui, buvo ruda, tapo gelsva ar oranžine.
Gal atlėgo karštis ar atleido šaltis. Kiekvienas žmogus mato savaip, tačiau vien nuo šios paprastos įsivaizduojamos procedūros tokie pasikeitimai vyksta. Belieka pastebėti, kad baimė sumažėjo.
Kiekvieną kartą, kai jausi, jog imi perdėtai nerimauti dėl vaikučio gyvybės, gali pasinaudoti rankenėle baimės sumažinimui. Jei šis būdas tau neveiktų arba jo poveikis būtų pernelyg trumpas, tai gali reikšti, kad tave apimančios įtampos šaknys yra ne paviršiuje.
Klausei, ar gali būti, kad tavo perdėtam jautrumui turėjo įtakos tavo sesers dukrytės mirtis. Galėjo. Tačiau faktas, kad ne visos mamos panašiose situacijose įgytų padidėjusį nerimą dėl savo vaikučio gyvybės, rodo, jog polinkis į nerimą jau buvo tavyje ir anksčiau.
Su kuo tai susiję ir kaip pakeisti baimę į tave tenkinančius jausmus atsakyti trumpu straipsneliu neįmanoma. Be to tavo konkrečiu atveju būtų reikalingas individualus darbas, todėl kviečiu kreiptis į specialistą.
Rūpinkis savimi tiek savo, tiek dukrytės labui.
Sėkmės!
Linga Švanienė
Neurolingvistinės psichoterapijos konsultantė
Tel.8-679 66811
El.p. neurokodas@gmail.com
vaaje ir as tokia,net pas psihologa Kalugina kreipiausi,oi buvau vos ne i depresija kritusi,tik galiu pasakyti jokie gydytojai i tai nekreipia demesio,nors butinai tokei baimei reikalinga psihologo konsultacija
oj koks pažįstamas jausmas, o aš jau galvojau, kad man vienai tokios "nesveikos" mintys dėl vaikų netekimo, kad kokia nelaimė nutinka ir pan...
turiu ir as baimiu del dukrytes... bet dbr ciut ramiau jau reaguoju. ypac baimes ir nerimas pasireiskia kai ji suserga i galva tik visos blogiausios mintys, baisiausios ligos. dukrytes pediatrei ko gero esu gerai ikyrejus del savo perdeto dazniausiai reagavimo kai suserga ji. bet as manau, kad atsarga gedos nedaro 😀 itemtu metu pageriu lasiuku neuromed ar rameval. ciut padeda 😀
as ir turiu sita baime. dievinu savo vaikus ir nezinau kad reiktu gyvent jei netekciau vieno is ju ☹ fu baisu net pagalvot.....
Sveika, Sandra. Suprantama tavo baimė, juk kai vieną kartą taip buvo nutikę, tampi atsargesnis bet vis tiek baiminiesi kad vėl tai neatsitiktų. Mano dukrytė kai buvo ketverių, berods, buvo nukritusi nuo karstynių žaidimo aikštelėje. Aš buvau tuo metu nusisukusi, po to žiūriui guli ant nugaros nejudėdama, tačiau laimei gyd patikrino, viskas baigėsi laimingai. Ir kiekvienąkart dabar bijau kai ji karstosi, jai jau beveik aštuoneri, tačiau net ir būdamas šalia nepadėsi vaikams pagalvės 😀
Pas mane irgi yra didele baime del vaiko ... bet tik del ivykio kuris laimingai baigesi ... buvo ikritusi i sulini.. Laimei tai tik elektros tinklu, apie poros metru gylio ir buvo atodrekis, koki puse metro klampus dugnas tai krito minkstai. Bet tas vaizdas kai matai kaip vaikas akimirksniu dingsta is horizonto ir tarsi pro akis prabegomis prabega mintys kaip vaikas skesta, giliai panirsta .... kad nebetenki vaiko ... zodziu baisu ... Jau metai po tokio ivykio bet lig siol visa isitempiu kai vaikas uzlipa ant zolyno, pievos kurios nepazystu ir nezinau ar yra kokiu suliniu. Atrodo ju visur ... Kur tik atvaziuojam tai visad pertikrinu sulinius. nors ir matau kad saugus bet prigasdinu vaika kad tik neliptu. zinau kad perdedu, na bet negaliu perlipti per save ...