KAI ŽVELGIU Į VAIKYSTĘ...

Ką aš matau žvelgdama į vaikystę? Toli gražu ne vien tik džiugias akimirkas, nelengva ji buvo ta vaikystė… Bet atsirinkau tik tai kas gera ir nešiausi per gyvenimą. Nešiausi ir branginau…Nešiausi ir gludinau aštrius kampus, ir prisiminimai nebeliko tokie skaudūs.
Į šeimą atsinešiau ne tik tai ką gavau augdama, bet ir tai ko negavau. Tai ko man trūko. Ko negavau aš, su kaupu duodu savo šeimai.
Kokia buvo mano mama? Puiki namų šeimininkė, mezganti, siuvanti,puikiai gaminanti valgį, ir daug dirbanti. Bet deja deja, neturinti laiko savo vaikams. Nors mama mokėjo viską, mačiau tai, atsimenu tai. Bet nespėjo perduoti savo gebėjimų dukrai. Neužteko laiko, gal pritrūko ir norų…
Bet labiausiai liūdino tai, kad negalėjau išreikšti savo nuomonės. Kažkodėl visus bandymus pasisakyti nuslopindavo žodžiu: NESIGINČYK. Taip, galbūt aš ir būdavau neteisi, bet niekas nesileisdavo į diskusijas, o gal ir nebuvau labai atkakli. Ir įpratau savo nuomonę pasilaikyti sau. Pripratau  sprendimus, kokie jie bebūtų, teisingi ar klaidingi, priimti viena, nepasitarusi. Todėl teko ir klysti, ir nusivilti, ir ryžto ko nors imtis dažnai pritrūkdavo.
Mes šeimoje KALBAMĖS, DISKUTUOJAME, GINČIJAMĖS. Daug, labai daug...Išsakome tai kas nepatinka, baramės, tariamės ir atsiprašome...Stengiamės vienas kitą išklausyt, ir kartu priimti sprendimus.Stengiamės vienas kitą padrąsint...Aš ne tik mokau vaikus, aš mokausi iš jų...Nes kartais tikrai jie būna teisesni…
Ir daugybę laiko skiriu savo vaikams, neįsivaizduoju kaip gali būti kitaip. Aš nenoriu praleisti svarbių jų gyvenimo įvykių nepastebėtų. Noriu viską matyti, noriu ilgam išlaikyti atmintyje.
Manau, kad esu visai kitokia nei mano mama. Kartais tam tikrose situacijose stabteliu ir pagalvoju, o kaip elgiausi aš kai buvau vaikas, kaip jaučiausi, ir tai įtakoja priimant kai kuriuos sprendimus
Nedaug tradicijų atsinešiau iš vaikystės, todėl tradicijas  kuriame patys.Pavyzdžiui savaitgalio pietūs, arba arbatos gėrimas vakarais.. Gera susėsti kartu.Susėsti ir neskubant papietauti, pasišnekučiuoti. Gal kam nors tai ir pasirodys keistai, bet aš to augdama nepatyriau.
Šventes, kokios jos bebūtų, didelės ar mažos, stengiamės pažymėti savaip, savitai, nebūtinai įsilieti į masinį šventimą.
Branginame vienas kitą, mokomės paprastuose dalykuose įžvelgti gėrį ir laimę.  Ir labai norime, kad nors kruopelytę to vaikai nusineštų į savo šeimas. O savose šeimose tą kruopelytę jie išaugins, ją padidins. Ir galbūt jie žvelgdami į savo vaikystę galės prisiminti daug daug gerų dalykų.