Mama Skaistė, auginanti paauglį - 15 metų sūnų ir trimetę dukrytę, nutarė parašyti trumpai savo istoriją ir klausia psichologės - ką daryti, kai nebesusikalbi su savo vaiku. Gal abiems metas pas psichologą?
Štai Skaistės laiškas, kuris priverčia susimąstyti mus visus:
Rašau, nes nebesusikalbu su paaugliu. Turiu 15 metų sūnų ir 3 metų dukrytę. Gyvename tik mes trise, tėčių nėra (tėčiai - daugiskaita, nes abu vaikai nuo skirtingų vyrų) Su pirmuoju išsiskyrėme, kai sūnui buvo vos ketveri, vyras tiesiog išėjo pas kitą. Tai buvo mano skaudi gyvenimo kelionė, ilgą laiką gyvenau viena su vaiku, buvo ir depresija, po to issikapsčiau.
Ex nepadėjo niekuo, gal kartais duodavo šimtą litų kas antrą mėnesį, bet šiuo metu beveik nieko neduoda. Kitą vyrą pamilau, gyvenome kurį laiką kartu, tačiau kai pradėjau lauktis, jis pasidarė nevaldomas (nors ir anksčiau pykčio priepuoliai jam būdavo) ir net dukart mane pastūmė neblaivus, nepabijosiu to žodžio - smurtavo, aš jį išvariau, kai man buvo paskutiniai nėštumo mėnesiai. Tačiau šiandien aš jau atsigavusi, turiu darbą, išlaikau pati vaikus, juos abu labai myliu.
Tačiau vyresnysis labai nutolo nuo manęs - užsidaro savo kambaryje ir visą dieną kompiuteriu žaidžia, nebeklauso manęs. Su tėvu jis retkarčiais matosi, bet retai. Ką daryti? Bijau, kad kur nenuklystų. Kaip kalbėtis su paaugliu? Jis nieko nenori, jam nieko nereikia, jam gerai, kad jis užsidaro savo kambaryje. Bet jaučiu, kad tolsta.
Gal jam psichologo reikia, o gal man pačiai reikia psichologo, kai tiek atkentėjau? Patarkite, prašau.
Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Sveiki Skaiste,
Psichologo iš tiesų reikia visiems. Ir Jums, ir man, ir Jūsų kaimynui, bėda ta, kad ne visi nori kalbėtis ir dauguma įsivaizduoja, kad pas psichologą eina žmogus, kai turi labai labai rimtų problemų. Žvelgiant filosofiškai galima pasakyt, kad nerimtų problemų nėra...
Jei jaučiatės blogai dėl to, jog tolstat nuo vaiko, pirmiausia mano patarimas būtų toks - atvirai ir nuoširdžiai su juo pasikalbėkite. 15 metų - amžius, kai asmenybė susiformavusi, matyt, labiausiai neramu dėl to, jog nežinia kokį gyvenimo kelia jaunuolis pasirinks, ypatingai, kai aplinkui pilna pasirinkimų.
Galbūt laikas jaunuoliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės.
Bet būtinai atvirai pasikalbėkit, jog nerimaujat, jog santykiai šąla, jog baiminatės, kad nesate artimi, jog nesijaučiate tokia reikalinga, kokia buvote anksčiau. Išsakykite viską, kas guli ant širdies, turėkit sąlygas abu (TIK DVIESE) ramiai pabūt ir pasišnekučiuot, prie puodelio arbatos, prieš tai įspėkite, jog norite pasikalbėt.
Kalbant apie asmeninę psichologo konsultaciją - kodėl gi ne? Pirmos konsultacijos metu ir pamąstysite, ar norit bendrauti su psichologu toliau ar ne.
