Sveikos. Kai pamačiau penktąją užduotį, pirma galvon šovusi mintis buvo, kad mano dičkis vyriukas vėl gali suprasti žaidimų forma pateikiamus kasdienius „nesmagumus“ kaip mamos nuolaidžiavimą, mat kaip supratote mano vaikinukas ne iš tų nustygtančiųjų ivetoje, jam reikia veiklos, nors ir susikautpi gali, bet tik tuo atveju, je jam įdomu atlikti užduotį, o ne dėl to, kad mama taip nori. Tad kasdienis tvarkymąsis, dantukų valymas, valgymas, pasakyčiau – NUOLATINIS MAMOS IMPROVIZACIJOS KŪRYBINIS LAUKAS, kitaip tariant kaip sugebėsi išlaviruoti – tokį rezultatą ir turėsi.
Vaikai, juk begalo skirtingi, o maniškis geba būti visoks, deja tvarkos pojūčio nepaveldėjo, užtai visi įpročiai laaabai priklauso nuo to kaip juos vaikui pateikiame. Štai rankas plauti – jam kaip manija, mat pati per dieną jas plaunu n kartų ir to reikalauju iš kitų. Nors pats nemėgsta būti apsiterliojęs, bet štai numesti rūbai – jam visai netrugdo (čia jau matomai tėvėlio „palikimas“). Taigi, kaip mes šią savaitę laviravome žaismingo auklėjimo tema ?
Ogi, mano baimės dėl dar didesnio vaiko išdykumo – nepasitvirtino. Jam kaip tik buvo smagu tą energiją reikiama linkme nukreipti.
Pripažinsiu, man šis būdas patiko vien jau todėl, kad vaikas ne tik padaro kas reikia, bet dar ir atsikalbinėjimų išvengiam (beveik), ir vaikas patenkintas. Valio!
Situacija: “pasiklok lovą“. Bumba, niurzga, spyriojasi – nenoriu, nenoriu . . . Sakykit, kodėl anksčia nepagalvojau, kad taip protingai kūrybiškai galima be piktumų ir bumbėjimų tą jaukų guolį sutvarkyti? Išeitis, šovusi į galvą ekpromtu – sulankstyk pataliukus ir sudėk kalną iš jų ! Čia vaiko akys nušvito ir šiaip taip „sulankstė“, kad ir ne idealiai, bet visgi jis tai padarė, ir pastatė „kalną“, viršuje dar ir meškį pasodino. Na va – smagu.
Varžybos prie stalo, varžybos, vonioje, varžybos apsirengiant . . .
Namai pavirto tikra olimpine stovyklaviete, mat pradėjus visur varžytis ir „keistai“ visur laimint vaikinukui namuose ėmė tvyroti tokia azartiška nuotaika, kad visur vaikas nori pasivaržyti – ir tėtį į procesą bandė įtraukti – puiku, su kuo daugiau varžysiesi, juk broliukas dar mažiukas. Tad ir pusryčiai valgomi greičiau, ir dantukai valomi sparčiau, ir nakties miegui susiruošia greičiau.
Dabar tik ir girdžiu, pažiūrim kas greičiau tą, kas greičiau aną – žinokit daug smagiau tokias „ale užduotis“ galvoti ir matyti dalinai tvarką ir tą vaiko išdykavimą naudinga nukreipti, nei kad n kartų kartoti ir rezultatais ne itin džiauktis. Puiku.
Žinoma, žaislai vis dar nelabai noriai į žasilų dėžes ir lentynas nutūpia, bet paskelbus varžybas jei kažkaip „stebuklingai“ susėda ten kur jiems vieta, o dar jei reikalavias sudėti gražiai įvykdomas su prizu – išvis vaikui laimės ligi begalybės.
Šią savaitę išvis vaiko jaučiuos numyluota, nubučiuota, ir brolis „eina į trasą“, mluojamas, bučiuojamas, mat vaiko meilė ir džiaugmas verčias per kraštus – ir matau vis įtaka šio metodo, kai vaiko energija nukreipiama kur reikia, jis ir išsidūksta, ir nepajunta, kad tokius nemielus darbus padarė. Vėlgi sakau – puiku !
Kai ką panaudojome ir iš siūlomų variantų, nors kai kurie jie universalūs, kiti labiau tinkami mažesniems vaikiukams (labai patiko idėja su veidukais, kuria būtinai pasinaudosiu, kai ūgtels mažiukas, nes dičkis jau gana supratingas).
Vaidmenų apsikeitimas – Kajus „padengia“ stalą vakarienei ir įdeda visiems valgyti – truputį apdrėpta viryklė – „išvalo“, bet patenkintas sėda prie stalo, mat kaip didelis visiems valgyti įdėjo.
Tokie „darbai“, kaip skalbinių išėmimas iš skalbimo mašinos ar dulkių valymas, pas mu kasdienybė, kai vaikas nori – viską leidžiu ir sakau, kad labai puikiai mane „pašefuoja“.
Pats kūrė taisykles. Už nesutvarkytus žaisliukus po žaidimo siūliau sugalvoti kokia „bausmė“ gali būti, tai sako „turbūt saldumyno nebus po valgio“, ot pasigailėjo taip pasakęs, bet užtai – suveikė ! Įprastai, kai brolis užmiega skubu namų ruošos darbų daryti, gaminti, su Kajum užsiimam žaidimais, o kai negaliu jis kuo puikiausiai vienas žaidžia ir priminus „bausmę“ patenkintas ateidavo „raportuoti“, kad susitvarkė ir kviečia pažiūrėti. Vėlgi pasikartosiu – puiku !
Mamos tylėjimas ir tylėjimas sėdint ant kėdės – mums nelabai priimtini būdai, mes verčiau pasikalbame ir stengiamės rasti kompromisą.
Keiksmažodžių katiliukas – tokio mums nereikia, gėda prisipažinti, bet būna situacijų, kai vaikas sudrausmina mane, kai išsprūsta netinkamas žodis, o tėtį “bara” dažnai. Tad čia labaiu tinkama vaikams, žinokit kažkada su vyru nutarėm “pažaisti” tokį ale žaidimą, kai nusikeikus, už keikvieną netinkamą žodį – metam pinigą į taupyklę – pasirodė, kad keiktis – labai jau brangu.
Bendrai pažvelgus per petį atgaliosį praėjusią savaitę, nors namai ir virto tokiu lengvu sąmyšiuku, bet jis buvo smagus (ir tebėra), nes vietoj krykštavimo, dūkimo ir bumbėjimo – visa išliko, bet smagia forma ir vaikas patenkintas, ir mama – ko augiau bereikia.
Labai smagi užduotis !
Mama Roberta
