Esu is tu mamu, kurios labai jautriai reaguoja i vaiku ligas. Vaikams susirgus aplinkinis pasaulis nebeegzistuoja. Galiu nemiegoti paromis, zinau, kuris vaikas sukosejo, kuris nusiciaudejo. Mano vaikai jau dideli, tad ligeliu pasitaiko vis reciau. Taciau jos kartais mus aplanko, o tada...
Ligoniukas gauna vieta svetaineje ant sofos, pagalve ir minksta, mamos megstamiausia pleda. Aisku, filmukai pagal serganciojo pomegius. Atsizvelgiant i istikusia beda, yra tiekiami dziuveseliai, ramuneliu arbata su medumi arba be jo. Jeigu pykina, i pagalba pasitelkiame ledinukus (karta gydytojas patare, kad vaikas nenusilptu, jeigu vemia).
Musu namuose sirgimo metu "oziuku" nebuna. Arba mama ju nepastebi... :) Vaikai visada isgeria jiems paduotus vaistus, geria arbata, stengiasi greiciau pasveikti. Tuo metu jiems norisi, kad mama butu salia, todel ir mano laikas buna paskirtas jiems maksimaliai. Aisku, buitis nuo to nukencia, bet mes ja susitvarkom, kai tik pasijauciam truputi geriau. Kol gaminu valgyti, mane pavaduoja seimos augintine kate. Ji nesitraukia nuo sergancio vaiko, guli salia ir diena ir nakti. Tarsi saugotu.
Stiprybe ateina is tu super galiu, kuriomis esame apdovanotos mes, mamos, visos. Gali kalnus nuversti, kad tik vaikui pasidarytu, geriau, kad imtu sveikti. Nesvarbu, kiek naktu nemiegota, kad nera laiko paciai pavalgyti. Aisku, kartais buna, jog ir mamai tenka susirgti. Tuomet man glosto galva, nesa i lova arbata, gulasi salia, kad savo buvimu kartu palengvintu liga :)
