Ką man reiškia mylėti save?

Pati meilės sau meną visų pirma suprantu kaip nesibaigiantį procesą, kurio kertiniai akmenys yra nuoširdus domėjimasis savimi, gebėjimas bei stengimasis patikti sau ir  nuolatinis savęs realizavimas kūno ir dvasios ... striptizais.

Ir tai yra ir sunkus darbas, ir didžiulis malonumas. Domėjimąsi savimi aš suprantu kaip visapusišką savęs pažinimą, kuris pirmiausia prasideda nuo savo šaknų studijų.

Man svarbu atrasti ir žinoti savyje slypinčias anksčiau ar vėliau galinčias prasiveržti jėgas. Juk jautiesi stipresnė  ir protingesnė, kai, ištyrusi protėvių būdą, suvoki, kad daugelis savybių yra užkoduotos genetiškai ir kovoti su jomis - tai tas pats kas versti vėjo malūnus.

Daug protingiau su jomis susigyventi ir jas auginti. Pavyzdžiui, viena iš mano močiučių buvo pakankama grafomanė, nerašyti negalėjusi, be to, dar savotiška Tadė Blindė, chruščioviniame kolūkio susirinkime rėžusi: ,,Kuo daugiau, komunistų, tuo daugiau neteisybės“.

Tad užimdama stručio politiką aš ne tik užduočiau save, bet ir savo giminę. Jau nekalbant apie tai, kad neįmanoma būti laimingai, nebūnant savimi. Būtent dėl to niekada neleidžiu sau tylėti, jei matau, kad vienas ar kitas dalykas, švelniai sakant, nėra pagirtinas.

Taip, gyvenimo kritiko duona sunki, jis nėra daugumos mėgiamas, bet tai aš. Man geriau būti šlykščiai ir laisvai negu gerai, kultūringai, bet įkalintai. Čia negaliu nepacituoti ir Havelo, sakiusio, kad tikras žmogus tas, kuris suvaidina vaidmenį, skirtą likimo, o ne tą vaidmenį, kurį renkasi pats.

Taip, suprantu, kad nuomonės, tegul ir kritiškiausios išdėstymas, nieko nekeičia, bet kaip guodžia save daug kalbantys ir rašantys, galbūt mūs balsas tąsyk ir nieko nepabudins, bet būsime bent netylėję, matydami, kaip suveši absurdas.

Antra, meilė sau - tai gyvenimas, stengiantis patikti ne kitiems, o sau. Turbūt net nežinau didesnės nemeilės sau pavyzdžio - kaip norėjimo patikti visiems. Visiems patikti tikrai neįmanoma, tad dėti tam pastangas - tai yra patentuotas savęs kankinimas.

Prisiminiau Aušros panaudotą žodžių junginį, kuriuo ji pristatė liposažą. Bendravimas su kitais vengiant išsakyti savo nuomonę, turiu omeny kritišką, bei nuolatinis tepliojimasis medumi yra pati didžiausia vaidyba, taip pat ir nepagarba sau.

Pavyzdžiui, parašydama Viktorijai, kad "Darom 2010” ir savo statomo namo kuopimo paralelė, švelniai sakant, keista, žinojau, kad jai nepatiksiu, bet puikiai suprantu, jog patiksiu sau, nes išdrįsau būti savimi, t. y. būti kritiška.

Bet čia smulkmena. Kita vertus, kai žinai, kiek daug gyvenime reiškia žvilgsnis, šypsena, pamanai, kad gal ir teisūs tie, kurie sako, kad smulkmenų gyvenime nebūna.

Dar vieni kasdieninės meilės sau būtini atributai - minėti striptizai. Apie kūno šou daug nerašysiu, tik pabrėšiu, jog jeigu iš tiesų myli savo kūną, tai niekada nevengsi jo demonstruoti. Tegul ne viešai, bet tam vieninteliui - būtinai.

Ką tik pagalvojau, būtų geras šou, jei kiekvienai ,,Pasitik pavasarį lieknesnė“ dalyvei, norinčiai laimėti projektą, reikėtų įrodyti, jog ji iš tiesų jau myli save, savo kūną  ir ... sušokti striptizą.  Taip ir vyrams atsidėkotume (juk nepaneigsime, kad ne tik mes, bet ir jie pavargo nuo to projekto), ir tikrai įrodytume, kad ką jau ką, o savo kūną Gemmoje mylėti tai tikrai išmokome.   

Bet meilė sau - iš tiesų tai ne tik nuolatinis kūno stiptizas, bet ir dvasios. Ir tie dvasios nepalyginamai svarbesni. Jais vadinu mūsų gebėjimą viešojoje erdvėje būti savimi, būti be kaukės. Sunku? Bet įdomu. Juk sutikime, kad tie mūsų privalomai rašomi vieši dienoraščiai - taip pat savotiški striptizai.

Ir jeigu jie nuobodūs ir neįdomūs, tai tik dėl to, kad neišdrįstame atsiverti, būti savimi, nerašome tai, ką iš tikrųjų galvojame. Bijome? Ko bijome? Savęs? Mūsų mintys neatrodo mums gražios? Na ir kas? Bet tai mes. Vienintelės ir nepakartojamos!

Iš tikrųjų meilė sau - labai plati ir sudėtinga tema. Šiandien galvoju, kad iš tiesų niekas negali išmokyti mus mylėti save. Kaip ir negali išmokyti mylėti kitus žmones. Meilė Sau, Kitiems, kaip ir Tikėjimas, arba yra, arba nėra. Tai viduje.

Gyvenimas būtų pernelyg paprastas, jeigu būtų įmanoma išmokti mylėti ar nemylėti vieną ar kitą žmogų,  žavėtis juo ar neapkęsti. O juk kiekvienas mūsų ir esame tas žmogus, kuris arba mums patinka, arba ne. Tiksliau žmogus, kurio vienos savybės mums patinka, o kitos ne.

Ir kadangi kiekvieno mūsų tų savybių rinkinys yra skirtingas, tai ir neegzistuoja vienas receptas, galintis tiksliai nurodyti, kokios yra privalomos meilės sau sudedamosios dalys.

Kiekviena mylime save skirtingai. Bet gal aš klystu?