Ką būtina žinoti apie gimdos kaklelio vėžį

Gimdos kaklelio vėžys - liga kurios, pasinaudojus šiandien Lietuvoje prieinamomis prevencinėmis priemonėmis, galima išvengti. Deja, nepaisant tiek valstybės pastangų, tiek naujausių Lietuvoje atsiradusių prevencinių tyrimų, Lietuvoje ši liga yra antra labiausiai paplitusi moterų onkoginekologinė liga Lietuvoje.

Gimdos kaklelio navikai susidaro vykstant nekontroliuojamiems ląstelių pokyčiams, t.y., neribotam jų dauginimuisi, kuomet ir susiformuoja ląstelių sankaupa - navikas.

Gimdos kaklelio vėžys prasideda gimdos kaklelyje, kuris yra išklotas plokščio ir liaukinio epitelio ląstelių sluoksniu. Esant ikivėžinei būklei, pastebimi pirmieji ląstelių pokyčiai, kurie signalizuoja naviko atsiradimo pradžią.

Išskiriami du pagrindiniai gimdos kaklelio vėžio tipai:

• Plokščialąstelinis vėžys - vystosi iš plokščio epitelio ląstelių ir sudaro apie 80-90 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų.
• Adenokarcinoma - vystosi iš liaukinių ląstelių ir sudaro apie 10-20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų.

Pagal sergamumą ir mirtingumą nuo gimdos kaklelio vėžio Lietuva pirmauja tarp ES šalių.

Susirgimo rizika

Gimdos kaklelio vėžys - viena iš nedaugelio onkologinių ligų, kurios priežastis šiandien yra žinoma. Pagrindinis gimdos kaklelio vėžio sukėlėjas yra didelės onkologinės rizikos žmogaus papilomos virusas (ŽPV).

Mokslininkai yra nustatę daugiau kaip 100 ŽPV tipų (genotipų) pavojingų žmogui, tačiau tik 14-a jų siejami su didele gimdos kaklelio vėžio rizika - jie sukelia 99 proc. visų gimdos kaklelio vėžio atvejų. Net 70 ligos atvejų sukelia didžiausios rizikos 16 ir 18 ŽPV tipai.

Užsikrėsti ŽPV gali kiekviena lytiškai aktyvi moteris. Mokslininkų nustatyti tam tikri rizikos veiksniai, padidinantys tikimybę moteriai užsikrėsti gimdos kaklelio vėžį sukeliančiu ŽPV:

• Rizika užsikrėsti ŽPV tiesiogiai priklauso nuo asmens lytinių partnerių skaičiaus bei asmens lytinio partnerio turimų kitų lytinių partnerių skaičiaus: kuo jų daugiau - tuo rizika didesnė. (Tai paaiškina, kodėl galima užsikrėsti ir nuo vieno vienintelio partnerio - vieno partnerio rizika persiduoda kitam lytiniam partneriui.)
• ŽPV susirgimo rizika priklauso ir nuo gimdymų skaičiaus - virusas lengviau ir greičiau pažeidžia tą vietą, kur gimdymo metu buvo pažeistas kaklelis.
• Užsikrėsti galima ir nesimylint, bet turėjus itin artimą kontaktą su kitu asmeniu, kuris infekuotas ŽPV.

Kiti veiksniai, lemiantys ikivėžinių pakitimų atsiradimą:

• Rūkymas 2 kartus padidina riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Tabako degimo produktai pažeidžia gimdos kaklelio ląstelių struktūrą bei silpnina organizmo imunitetą. Ši rizika siejama su ilgalaikiu ir intensyviu rūkymu bei buvimu tabako dūmais pripildytoje aplinkoje. Nustojusioms rūkyti moterims dažnai išnyksta ir pažeidimai, kurie buvo nustatyti gimdos kaklelyje.
• Ilgalaikis hormoninių kontraceptikų vartojimas. Rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu didėja, jei hormoninius kontraceptikus vartoja moteris jau užsikrėtusi ŽPV. Hormoniniai kontraceptikai mažina viruso savaiminio išnykimo galimybę slopindami imunitetą. Rizikos didėjimas yra siejamas su hormoninių kontraceptikų vartojimo trukme.
• Imuninės sistemos silpnumas dėl specifinių vaistų vartojamų gydant autoimunines ligas bei po organų transplantacijos (rizika didėja du kartus). Užsikrėtimas žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV/AIDS) riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu padidina 6 kartus.

Ligos požymiai

Nors daugeliu atvejų ikivėžiniai gimdos kaklelio pakitimai aiškių simptomų nesukelia, tačiau požymius, kurie gali signalizuoti apie pavojingą ligą, pastebėti galima:

• kraujavimas tarp mėnesinių;
• kraujavimas po lytinių santykių, dušo ar ginekologinio tyrimo;
• dubens skausmas nesusijęs su menstruacijomis;
• neįprastos išskyros su kraujo priemaiša ar be jo, kurios gali būti nemalonaus kvapo;
• padažnėjęs šlapinimasis ar nevalingas šlapimo ištekėjimas;
• skausmas šlapinantis.

Visi šie simptomai turėtų paskatinti apsilankyti pas gydytoją.

Prevencija

Patikimiausia priemonė užkirsti kelią gimdos kaklelio vėžiui - išvengti užsikrėtimo didelės onkologinės rizikos ŽPV. Profilaktinis skiepijimas nuo ŽPV, saugus seksas, barjerinė kontracepcija sumažina galimybę užsikrėsti ŽPV, tačiau šimtaprocentinės sėkmės negarantuoja. Todėl profilaktiniai tyrimai, padedantys nustatyti gimdos kaklelio pokyčius (ikivėžinius pakitimus) yra labai svarbūs siekiant išvengti gimdos kaklelio vėžio. Tai būtų gimdos kaklelio įprastinis citologinis ar skystųjų terpių PAP tyrimas bei didelės onkologinės rizikos ŽPV tyrimas.

Lietuvoje nuo 2004 m. vykdoma valstybės finansuojama gimdos kaklelio vėžio patikros programa. Pagal šią programą įprastinis citologinis PAP tepinėlio tyrimas atliekamas reguliariai kas tris metus 25-60 metų moterims. Tačiau PAP tyrimo ne visada pakanka. Remiantis pasauliniais klinikiniais tyrimais, kas trečias gimdos kaklelio vėžio atvejis nustatomas moterims, kurios buvo ištirtos įprastiniu PAP tyrimu ir rezultatas buvo neigiamas (t.y. ląstelės normalios, be pakitimų). Todėl įvertinus didelės onkologinės rizikos

ŽPV reikšmę ligos atsiradimui, rekomenduojama moterims savo iniciatyva atlikti didelės onkologinės rizikos ŽPV tyrimą, identifikuojant 16 ir 18 tipus.

Ligos gydymas Lietuvoje

Ikivėžinių gimdos kaklelio pokyčių gydymas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia nuo to, kokie - nežymūs ar žymūs - intraepiteliniai pokyčiai buvo nustatyti. Gydymas priklauso ir nuo to, ar moteris yra užsikrėtusi didelės onkologinės rizikos ŽPV. Reikšmės gydymo pasirinkimui turi ir moters amžius, bendra jos sveikatos būklė, jos noras ar nenoras ateityje turėti vaikų.

Ikivėžiniai pakitimai gali būti gydomi išpjaunant ar suardant gimdos kaklelio pokyčius (atliekant kriochirurgiją (patologinio audinio suardymas šalčiu), kauterizaciją (prideginimas ar išpjovimas elektra, kitaip vadinama diatermija) bei lazerio chirurgiją (išgarinimas ar išpjovimas lazeriu). Šiais gydymo būdais pakitęs audinys sunaikinamas arba pašalinamas. Dažniausiai pakitę audiniai šalinami atliekant kilpinę elektrochirurginio šalinimo procedūrą ar gimdos kaklelio konizaciją. Toks gydymas naudingas tuo, kad kartu pašalinami ir giliau esantys gimdos kaklelio audiniai, t. y. iš karto atliekamas ir gydymas, ir biopsija. Visa gauta medžiaga ištiriama, įsitikinama, ar iš tiesų tai tik ikivėžiniai pokyčiai.

Gydant gimdos kaklelio vėžį, dažniausiai taikomas chirurginis, spindulinis ar chemospindulinis gydymas.

Chirurginio gydymo metu siekiama mechaniškai pašalinti ligos paveiktus gimdos kaklelio audinius ar net visą gimdą su ją supančiais audiniais bei limfmazgiais. Kai liga nustatoma ankstyvųjų stadijų (vėžys yra tik pačiame gimdos kaklelio paviršiuje), atliekama nedidelės apimties operacija - gimdos kaklelio konizacija. Jei vėžys yra giliau įsiskverbęs į gimdos kaklelio audinius, atliekama gerokai didesnės apimties radikali operacija - pašalinama visa gimda, ją palaikantys aplinkiniai raiščiai, dalis makšties, dubens limfmazgiai. Kiaušidės atsakingos už moters lytinių hormonų gamybą ir moteriškumą dažniausiai išsaugomos.

Spindulinė terapija (radioterapija) - tai gydymas, paprastai vadinamas švitinimu. Radioterapija taikoma, kai gimdos kaklelio vėžys yra išplitęs už gimdos kaklelio ribų į šalimais esančius audinius, kai dėl tam tikrų priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo ar kai pacientė atsisako operuotis.
Kartais spindulinė terapija yra derinama su chemoterapija ir tai vadinama chemospinduliniu gydymu. Šis gydymo būdas dažniausiai skiriamas, kai ligos židinys yra didesnis nei 4 cm diametro arba liga plinta už gimdos kaklelio ribų.

Chemoterapija - tai gydymas priešvėžiniais vaistais, naikinančiais vėžio ląsteles. Šis gydymo metodas dažniausiai naudojamas tada, kai vėžys yra išplitęs į kitus organus ar atsinaujina po gydymo. Chemoterapija atliekama ciklais: po gydymo ciklo daroma pertrauka, kad organizmas atgautų jėgas, po to vėl seka chemoterapijos ciklas ir t.t.