Tikra istorija: Jurgitos dukrytės džiaugiasi trimis vardais

Sutikome ypatingą mamą, kuri savo dukrytėms nusprendė suteikti labai ypatingus vardus. Ir ne po vieną, o net po tris! Viešųjų ryšių specialistė Jurgita Klimaitė-Riebling papasakojo savo istoriją ir vargus, su kuriais susidūrė. 

"Niekada neturėjau tikslo ištekėti už užsieniečio, suvokiau, kas yra kultūrų skirtumai. Tačiau meilė nesirenka tautybių ir štai - aš vokiečio žmona. Jo giminės medyje aš - pirma ne vokietė per kokius 600 metų, esu tikra egzotika, todėl man daug kas atleidžiama, net ir toks neįmanomas vardas -Jurga.

Žmonės dažnai klausia, ką jis reiškia. Kartais sakau, kad Georgą, kartais - kad jurginą. Dar priduriu, kad mano šviesaus atminimo tėtis mėgo dviejų rūšių gėles - jurginus ir rožes. Taigi, aš esu Jurgita Rozalija. Tiesa, antrasis vardas suteiktas tik per krikštynas, pase jo, deja, neturiu. Bet mano vyras švelnumo akimirkomis kaip tik taip ir vadina - Jurga Rozalija.

Pats jis turi 2 oficialius vardus - Dirk Andre. Antrasis - prancūziškas. Keliais vardais mėgaujasi ir jo sesuo, ir brolis, tetos, dėdės, jų šeimos. Tai giminės tradicija - visi vaikai pavadinti keliais vardais, pradedant romėnų karžygiais ir baigiant svajingomis Mėnulio deivėmis.

Štai Dirko dukterėčia - Kiara Sofia Luna. Dievaži, tai vienas gražiausių mano girdėtų vardų. Todėl kai pati ėmiau lauktis pirmagimės, net nekilo klausimų, kiek vardų ji turės.

Kilo tik rūpesčių, kaip tai įteisinti: gimdžiau Lietuvoje, čia kreipėmės dėl gimimo liudijimo, tuomet ir sužinojome, kad daugiau dviejų vardų pagal Lietuvos respublikos įstatymus vaikui suteikti negalima. Sunkiausia buvo vyrui paaiškinti, kodėl. Nes atsakymo kaip ir nėra - tiesiog tokia tvarka. Belieka užjausti visus Lietuvoje gimusius lotynų amerikiečius, kurių tėvai mėgsta itin ilgus vardų darinius. Nors nereikia ir to - pažįstama europietė, olandė pase turi nei daug nei mažai - 7 vardus. Vokiečiai, mano žiniomis, gali turėti iki 10 vardų. Kilmingieji dokumentuose tebegali nurodyti titulus - princas, grafas ir panašiai.

Juokėmės, kad pirmagimę pavadinsime Princese ir ką jūs mums?(šypteli) Kita vertus, jos pirmasis vardas jau buvo nulemtas iš anksto. Žinote, kaip sakoma - "pažadėti vardai"? Ji tokį gavo Šventosios Širdies bažnyčioje Paryžiuje. Kitados su vyru ten pamatėme iškaltą vardą Nika. "Jei turėtume dukrą, pavadintume..." Todėl gimus mergaitei dėl pirmojo vardo daug derybų nevyko, buvo aišku, kad ji taps Nika, Nike arba Nikita.

Aš sąmoningai vengiau ė, š, dž, ą raidžių, nes nežinia, kurioje pasaulio šalyje mūsų vaikai gyvens, gal gi ir ne Lietuvoje, tad visąlaik ieškoti identifikacinio šrifto kompiuteriuose... Pati žinau, ką tai reiškia: prieš vestuves vokiečių pareigūnai ilgai ieškojo Ė su taškeliu, kad teisingai į metrikacijos knygas įvestų mano lietuvišką pavardę... Taigi, su vyru sulygome dėl Nikitos, turėdami minty graikų deivę Nikę, Paryžiaus šventovės koplyčią, kietą merginą iš filmo "Jos vardas Nikita", na, gerai - ir dar šiek tiek Eltono Johno dainą, kuri mūsų meilės atveju ypač turi prasmę - Vakarai susitiko su Rytais.

Aišku, buvo tokių, kurie tvirtino, kad Nikita - išskirtinai vyriškas vardas, ir vis rodė pirštu į Chruščiovą. Bet Vakarų pasaulį atstovaujantis mano vyras atrėmė, kad jau dabar jų kraštuose menkai kas prisimena tą politiką, o kiek mūsų dukters vienmečių jį tebežinos? Svarstyklių lėkštelę dar labiau nusvėrė naršymas internete. Amerikiečių ir Azijos portaluose merginos Nikitos džiaugėsi savo vardais, o vienas vaikinas, pranešęs, kad yra Nikita, sulaukė visuotinės nuostabos: vyras - Nikita??? (juokiasi) Ir vis dėlto, apsidrausdami, kad mūsų mergaitė galbūt kitados norės tapti nebūtinai roko muzikante ar snaipere, o, pavyzdžiui, prezidente, paieškojome dar vieno solidesnio vardo.

Nežinau, iš kur jis pas mus atėjo - Evangelina. Tačiau iki šiol labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Pamenu, dar gulėdama gimdykloje vyrui ištariau: "Tegul mūsų mergaitė bus Nikita Evangelina Ruth". "Gerai", - atsakė jis. Pastarasis vardas Ruth - vyro mamos, kuri tuo metu kaip tik išgyveno insultą. Taigi, pirmagimė gavo tris vardus, beliko sutvarkyti dokumentus Vokietijoje, kad popieriuose atsirastų ir tas - trečiasis.

Antrąsyk pastojusi vengiau spėlioti, kas gims - berniukas ar mergaitė, todėl ir vardų sąrašas atsirado tik tada, kai gimė duktė. O kadangi ji gimė liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, kvailiojome, kad pavadinsime paprastai - Minde. Bet iš tiesų, data tarsi savaime reikalavo ko nors karališko.

Svarstėme kelis variantus: Bona, Margo, aš ir lietuvišką Mortą siūliau, bet vokiečio ausiai, įsitikinau, daugelis vardų fonetiškai skamba visai kitaip, nei mums ir kelia kitas asociacijas. Pavyzdžiui, mums Marina, Nina, Aleksandra yra rusiški vardai. Jiems tai labiau kvepia Italija, Ispanija... Ieškodami kompromiso turėjome atsižvelgti į daugybę dalykų.

Kitas momentas - gramatiką reglamentuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai: turėjome nuolatos galvoti ir apie tai - jokių dvigubų raidžių ir pan. Be to, vėl teko prisiminti faktą, kad lietuviai trečių vardų neregistruoja. Kaip tik tuomet gimdė karališkoji britų pora. Jų vaikas gavo tris vardus be jokių problemų. "Štai todėl jūsų šalis niekada nebus karalyste - čia visi turi būti vienodi, vadintis vienu sovietų gamyklos reglamentuotu vardu, be individualumo. Bet jeigu aš nenoriu, kad mano mergaitė būtų Andrius?" - įkando vyras. Negalėjau su juo nesutikti...

Mūsų antroji mergaitė buvo pavadinta Aurelie Paloma Rose. Pirmas vardas Aurelie - "auksinė" - seniai sukosi galvoje, juolab kad vyras dirba su auksu (jo pageidavimu pasirinkome prancūzišką galūnę), antrasis, elegantiškasis Paloma - "balandėlė", nes mūsų mergytė tokia miela, o Rose - tarsi duoklė mano Rozalijai...

Aišku, Nikita Evangelina Ruth ir Aurelie Paloma Rose galės gyventi tiesiog kaip Nika ir Aura, bet tegul jų dokumentuose lieka įdomesnis, ne gamyklinis pasirinkimas - kuo būti.

Dariaus Gražio nuotrauka