JOLANTA (jolanta003): Noriu padaryti daugiau, negu sugebu ir galiu

Esu Jolanta Litvinienė, kol kas dar 26 m.

Gimiau Raseiniuose, ankstyvąją vaikystę praleidau Raseinių rajone Ročių kaime, nuo 10 m. gyvenau Raseinių rajone Pužų kaime. Šeimoje užaugome trys vaikai, aš  - vyriausia. Esu tikra kaimietė.

Šiuo metu gyvenu Kaune.

Kad būsiu seselė, žinojau visada (kiek save pamenu), visi mano žaidimai buvo susiję su medicina, gydytojais, seselėmis. Tad renkantis specialybę net nebuvo abejonių. Baigiau Kauno Medicinos universitetą, įgijau slaugos ir reabilitacijos bakalaurą, o vėliau ir klinikinės slaugos magistro laipsnį. Dirbu Kauno Medicinos universiteto klinikose bendrosios praktikos slaugytoja.

Studijų metu susipažinau su savo vyru. Jis vardu - Žydrius.

Mano vyro pomėgis - žvejyba

Kartu mes jau 5 metai, santuokoje gyvename 2,5m.

Prieš 1 metus ir 2 mėnesius mums gimė sūnus Vilius.

Sūnui vardą išrinkau aš, o vyras pritarė. Artimiausiu metu neplanuojame turėti vaikų, reikia paauginti šitą, o ateityje bus matyt...

Yra daugybė dalykų, kuriuos patinka daryti. Patinka megzti, nerti, skaityti, keliauti, bendrauti su žmonėmis. Deja, šiuo metu daugelis mano pomėgių primiršti, nebeturiu laiko. Vienintelis pomėgis, kurio neatsisakau - tai pasėdėti prie kompiuterio ir paskaitinėti MK.

Savo mėgstamų aktorių ir dainininkų neturiu. Filmus žiūriu ir dainas klausau pagal nuotaiką. Šiuo metu dažniausiai žiūriu animacinį filmuką "Peliuko dainelė", ir nuolat klausau Keistuolių teatro dainelių. Kitaip dabar ir būti negali.

Prie televizoriaus neužsisėdžiu, laidos kurias stengiuosi pasižiūrėti: "Stilius" ir "Pinigų karta". Man atrodo, tai gana pozityvios laidos. Kitų laidų nenoriu žiūrėti, nes gyvenime ir taip daug blogybių, neigiamų dalykų.

Skaitomiausios knygos - vaikiškų eilėraštukų. Iš rimtesnių knygų labiausiai įsiminta buvo Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly". Ją skaičiau net kelis kartus.

Mano svajonių šalis Australija. Tikriausiai ji mane žavi taip dėl to, kad yra labai toli. Labai norėčiau pamatyti visas pasaulio šalis, bet jei aplinkybės leis, norėčiau gyvenimą nugyventi Lietuvoje.

Savo laisvą laiką dažniausiai leidžiama su draugais ar pas tėvus kaime.

Turiu ne vieną įprotį, kurie mane erzina. Labiausiai erzina, kad noriu padaryti daugiau negu sugebu ir galiu. Kad nuveikčiau kuo daugiau, ką esu sumaniusi, vadovaujuosi tokiu posakiu (girdėtu dar vaikystėje): "Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj".

Vaikystėje esu prikrėtusi daug šunybių... labai gerai pamenu, kaip nuolat bėgdavau iš namų. Gyvenome šalia miško, mano visi žygiai būdavo į mišką. Ojjj kiek kartų manęs ieškojo tėvai...

Vieno įvykio mano tėtis negali pamiršti: jis su mama išėjo apžiūrėti gyvulius, mes likome name. Kol tėvai ruošėsi lauke, mes užrakinome duris, kai tėtis norėjo skubiai grįžti į vidų, mes jo neįleidom, liepėm plonu balseliu sakyti: "Aš ožkytė dun dun dun įsileiskite vidun" (labai mėgom pasaką apie vilką ir ožiukus, o ten buvo tokie žodžiai). Ilgai jis turėjo ploninti balselį, mums vis netiko, liepėm sakyti ploniau ir ploniau. Tuo metu jis sakė galvojęs, kad mums gerai išlups kailius, bet kol stovėjo už durų plonindamas balselį pyktis išgaravo...

Laimė – tai mylėti ir būti mylimam.

Jolanta (jolanta003)