Tai mūsų pirmas vaikelis. Mylime beprotiškai, stengiames mėgautis kiekviena dienele, praleista kartu su mažyliu, iš naujo kartu atrandame šio pasaulio stebuklus...
Tačiau manyje vyksta vidinis ginčas...Esmė ta, kad mano sūnelis yra visą dieną nešiojamas ant rankyčių. Manau, ši problema bus aktuali daugeliui šeimų...
Pati domiuosi prieraišiąja tėvyste ir suprantu, kad gamtoje yra taip sutverta - maždaug iki metų mūsų vaikai dar yra "neprinešioti", ta prasme, kad jų nervų sistema dar nėra iki galo subrendusi, mes priklausome "nėšiojančiųjų" žinduolių klasei.
Antra, kuomet girdžiu pasakymą, kad "pripratinau vaikelį prie rankų" - visuomet mintyse stebiuosi, kaip galima vaiką "pripratinti" prie savo meilės, šilumos, buvimo kartu... Juk tai yra gyvybiškai svarbus žinduolių poreikis. Kitas reikalas, kad visuomenė ilgainiui padarė savo įtaką vaikų nešiojimui, uždėjo savo "rėmus".
Mes lyg einame prieš srovę, prieš gamtą, bandome atstumti nuo savęs vaikelį, savo artumą pakeisdami žaisliukais, karusėlėmis, televizoriumi... Vienu žodžiu, iš vienos pusės suprantu, kad gamtos yra taip sutverta: KOL VAIKAS NEMOKA VAIKŠČIOT - JIS PRAŠOSI NEŠIOJAMAS.
Toks yra ir mano berniukas, o aš reaguoju į kiekvieną jo prašymą. Beje, jam 5 mėn. Mes miegame kartu, maitinu pati, migdau ant rankų.
Bėda slypi migdyme. Iki šiol sūnelis dar ne karto nebuvo pats užmigęs, atsijungęs be ašarų. Į bet kokį nuovargį jis reaguoja verksmu. Man pavyksta jį nuraminti vieninteliu būdu - sūpuoju ant rankų, pati šokinėdama ant gimnastikos kamuolio. Kai pilnai užmiega - bandau paguldyti į jo lovytę. Bet jei jis pastebi "pokyčius" - vėl ašaros, vėl šokinėjimas, todėl kartais iš nuovargio tiesiog leidžiu jam miegoti ant mano rankų.
Todėl kita medalio pusė - man gaila savo sūnelio, kuris nemoka pats nusiraminti, kuris nemoka pats atsipalaiduoti ir užmigti... Man ne savęs gaila (taip, pavargstu, bet juk tam ir duotos motinystes atostogos...), man gaila sūnelio.. Kiekvienas ėjimas miegoti jam asocijuojasi su stresu, ašaromis...
Taigi, iš vienos pusės suprantu nėšiojimo svarbą, būvimo su vaiku, fizinį kontaktą, o iš kitos - norėčiau, kad vaikas mokėtų nusiraminti pats...
Beje, porą kartų bandžiau jo nesūpuoti, tiesiog gulėti lovoje kartu, glostyti, dainuoti.. Bet verkmas nesiliovė ir perėjo į isteriją. O tą būseną jau sunku suvaldyti. Teko panaudoti raminamuosius, o pati sau prisiekaiu daugiau vaiko nebekankinti tokiu būdu, dėl jo psichikos.
Mamytės, padėkite, patarkite... Tai man labai svarbu...
Mama Tatjana