Tai mūsų pirmas vaikelis. Mylime beprotiškai, stengiames mėgautis kiekviena dienele, praleista kartu su mažyliu, iš naujo kartu atrandame šio pasaulio stebuklus...
Tačiau manyje vyksta vidinis ginčas...Esmė ta, kad mano sūnelis yra visą dieną nešiojamas ant rankyčių. Manau, ši problema bus aktuali daugeliui šeimų...
Pati domiuosi prieraišiąja tėvyste ir suprantu, kad gamtoje yra taip sutverta - maždaug iki metų mūsų vaikai dar yra "neprinešioti", ta prasme, kad jų nervų sistema dar nėra iki galo subrendusi, mes priklausome "nėšiojančiųjų" žinduolių klasei.
Antra, kuomet girdžiu pasakymą, kad "pripratinau vaikelį prie rankų" - visuomet mintyse stebiuosi, kaip galima vaiką "pripratinti" prie savo meilės, šilumos, buvimo kartu... Juk tai yra gyvybiškai svarbus žinduolių poreikis. Kitas reikalas, kad visuomenė ilgainiui padarė savo įtaką vaikų nešiojimui, uždėjo savo "rėmus".
Mes lyg einame prieš srovę, prieš gamtą, bandome atstumti nuo savęs vaikelį, savo artumą pakeisdami žaisliukais, karusėlėmis, televizoriumi... Vienu žodžiu, iš vienos pusės suprantu, kad gamtos yra taip sutverta: KOL VAIKAS NEMOKA VAIKŠČIOT - JIS PRAŠOSI NEŠIOJAMAS.
Toks yra ir mano berniukas, o aš reaguoju į kiekvieną jo prašymą. Beje, jam 5 mėn. Mes miegame kartu, maitinu pati, migdau ant rankų.
Bėda slypi migdyme. Iki šiol sūnelis dar ne karto nebuvo pats užmigęs, atsijungęs be ašarų. Į bet kokį nuovargį jis reaguoja verksmu. Man pavyksta jį nuraminti vieninteliu būdu - sūpuoju ant rankų, pati šokinėdama ant gimnastikos kamuolio. Kai pilnai užmiega - bandau paguldyti į jo lovytę. Bet jei jis pastebi "pokyčius" - vėl ašaros, vėl šokinėjimas, todėl kartais iš nuovargio tiesiog leidžiu jam miegoti ant mano rankų.
Todėl kita medalio pusė - man gaila savo sūnelio, kuris nemoka pats nusiraminti, kuris nemoka pats atsipalaiduoti ir užmigti... Man ne savęs gaila (taip, pavargstu, bet juk tam ir duotos motinystes atostogos...), man gaila sūnelio.. Kiekvienas ėjimas miegoti jam asocijuojasi su stresu, ašaromis...
Taigi, iš vienos pusės suprantu nėšiojimo svarbą, būvimo su vaiku, fizinį kontaktą, o iš kitos - norėčiau, kad vaikas mokėtų nusiraminti pats...
Beje, porą kartų bandžiau jo nesūpuoti, tiesiog gulėti lovoje kartu, glostyti, dainuoti.. Bet verkmas nesiliovė ir perėjo į isteriją. O tą būseną jau sunku suvaldyti. Teko panaudoti raminamuosius, o pati sau prisiekaiu daugiau vaiko nebekankinti tokiu būdu, dėl jo psichikos.
Mamytės, padėkite, patarkite... Tai man labai svarbu...
Mama Tatjana
o aš kankinau vaiką,gaila buvo,aišku,bet dabar užmiega vienas be problemų.rėkdavo,kol užmigdavo,bet priprato ir nieko.dabar lyg ir sveikas ir nedurnas
Sveikos mamytės, pirmąjį sūnelį migdydavau šalia, tad rūpestėliai nekankino, o antrasis nuo pat kūdikystės įprato pasupamas kol bagiasi lopšinė, o tuomet pats parodydavo į lovelę 😀
Taigi, kol kas matau dvi medalio puses: laukti, kol uzaugs ir pats uzmigs. Arba kita puse - kuo ilgiau lauksiu - tuo stipriau pripratinsiu prie tokio migdymo budo. NEBEZINAU KA DARYT.
Kiek supratau is Jusu pasakojimu - pas daugeli viena diena ivyko "stebuklas" - vienokiu ar kitokiu budu vaikelis staiga uzmigo pats..
O as studijuoju literatura apie vaikelio migdyma per asaras - supuoji, paguldai - verkia - vel supuoji ir .t. Mano nervai nebeatlaike.... Po bemieges nakties ir itemptos dienos pati verkiau. Vaikelis to nesuprato, matyt isigando, veidelyje keitesi visos jo zinomos mimikos, o kai niekas nepadejo - ir pats pravirko... Taip mes ir verkem abudu..
Maniskis ir budavo rankinukas, bet iki tol kai pradejo judet pats, mes dbr vaikstom i baldus isikibe, kai paimi ant ranku, stumiasi, nes nori eit pats. O del migdymo, tj kaip sake atomine, ateis laikas ir jis pats uzmigs. Drauge ant ranku supo iki 1,5 metu, bet atejo laikas ir jis uzmiega pats dbr. Kantrybs palinkesiu jums 🌷
Mums buvo metas, kai užmigdavo tik supuojama, šokinėjant ant kamuolio, sulaukus metukų, pradėjau galvoti, kaip išmokyti pačią užmigti, kūrėm su vyru metodus, kad vaikui streso, ašarų nebūtų, bet taip gavosi, kad vieną vakarą visi sugulėm, išjungėm šviesas ir pas mus užmigo glostant galvytę, sekančią įdėjau į lovytę, prisitraukiau prie lovos irgi visi sugulėm ir užmigo pati 😀 taigi galima sakyti išlaukėm to laiko, kada matyt pačiai pabodo supimai ir jokių metodų nereikėjo 😀 tas pats su puoduku, tiesiog reikėjo išlaukti....nors pati vaikšto, dažnai prašosi ant rankų, bet kol panešu ir nešioju, nes tuoj baigsis tas laikas, taip išmokau ir namus susitvarkyti, ir kita pasidaryti 😀 Sunku, jei mažiukas net užsuptas pabunda su verkimais, bet tiesiog palinkėsiu kantrybės ir dar daugiau meilės, matyt jam to supimo labai reikia šiuo metu...o gal yra kažkokių kitų bėdelių, kur tik medikai patartų...sėkmės jums 😀
pries miegeli durkyte maitinu guledama lovoje, taip ji uzmiega ir tada perkeliu i jos lovyte... jeigu prabunda tada jau reikia nesioti, supavimas nepadeda, reikia kaip sakau "kocioti" aukstyn zemyn...
as dukryte supdavau ant raku,kol uzmigdavo,ir taip praktiskai nuo gimimo,tiesa,skirtumas tas,kad uztekdavo 10 min ir mazoji miega.po to paguldydavau i lovyte,budavo ir prabusdavo,vel tekdavo supuot,beje,lopsine,nors ir pati paprasciausia,labai padeda.dabar mums metukai ir jau kuris laikas ji nebenori,kad supciau,tiesiog pati gulasi ant pagalveles ir sako aaa..dabar guluosi salia i lova,padainuoju lopsine ir uzmiega po to i lovyte,taip kad tau linkiu daug kantrybes 😀
o migdymas pas mus toks: kadangi pati savo lovyteje nemiega, pasiguldau ja i savo lova, apkloju, butinai reikia isjungti televizoriu, prigesinti sviesas. dar mano vaikui reikia, kad as priglausciau nosi prie jos nosies, duociau ranka, nu zodziu prisiglausciau.. ji miega visada, kai as miegu kartu, todel diena mes praktiskai nemiegam, o nakti visi draugiskai einam miegoti. jei nepavyksta uzmigdi, pries miega duodu siltos arbatos "ramaus miego" ir isigudrinau dainuoti tyliai tokia monotoniska lietuviu liaudies daina "Pasvarscyk ancela", visada uzmiega,kai ja dainuoju.
oj pas mus visiskai tokia pati situacija... as nuo gimimo nesiojau ant ranku savo dukrele (jai uz savaites 6 menesiai) man visi sake, kad "tu kaip kate su kaciuku", niekada neleisdavau jai isiverkti, O visi sake " vaikas turi paverkti".. as pati nezinau ka daryt, ji dar mazute, jai reikia mamos, kad ir ka zmones besakytu, jai reikia mamos ir jos meiles. skaiciau knyga tokia.. ten raso,kad vaikas iki metu nesuvokia,kad jis ne gimdoje, todel verkia kai mamos nera salia, jis nesupranta, kaip cia gali nebuti mamos. todel vadovaujuosi tokiu princypu, kol jai manes reikia- as busiu salia, o uzaugs ir nebereikes taip mamos, tada patys verksime,kad vaikai vis reciau beaplanko...
As ir savo sunyti supuoju, nes manau kad tai svarbu tokiam mazam zmoguciui buti su mama. Kas liecia migdyma (maitinu pati) po maitinimo visuomet uzmiega pats. Tik as kai maitinu glostau jam galvyte matomai jam padeda tas atsipalaiduoti, nes pirmom savaitem, kai gime miegojo man tik ant krutines. Linkiu stiprybes ir kantrybes. Pritariu mmuteee pamegint paciai atsigult su vaikuciu pamaitint vaikuti juk kudikeliai valgydami atsiplaiduoja ir labai lengvai uzmiega.
dabar as atpratineju vis nuo soskes, dabr jau 3 para, ji uzmiega be jos, bet kai paguldau verkia, tuomet nueinu nuraminu pasupu 5 minutes, ir vel padedu i lova...manau sitai vis netaps iprociu. anksciua nieko panasaus nebudavo, padedavau i lova ir vaikas pats uzmigdavo.
Savo vaikus supau,liuliavau,bet tik ne pries miega,niekad neturejau tokiu bedu,o tai kantrybes 😀
sveika brangioji tu zinai pas mane buvo tas pats, tad kuri laika leidau vaikui megoti an ranku...po to perejom prie atsigulimo lovoje ir padavimo kruties... taip jis ismoko uzmigti.. neiskart, taip uzmiegame iki siol..kitos iseities neradau tiesiog yra tokie vaikiukai.... o tai vargina zinau...tad ieskok kazkokio budo patikek jei tik taip miegos poto bus dar sunkiau, kalbu apie tave....