Jaučiausi lyg būčiau seniai to laukusi

Maitinti krūtimi būtinai reikia ir visada žinojau, kad tai darysiu, jei tik viskas bus normaliai...Skaičiau ir įvairią informaciją apie maitinimo krūtimi privalumus, ir tai dar labiau pastūmėjo mane link to.

Nelabai mąsčiau apie tokius variantus, kaip maitinti vaikutį mišinukais. Kuo labiau artėjo mano gana baimingasis laikas gimdyt, tuo labiau brinko mano krūtys, kuo aš tikrai nesiskundžiau ir buvau patenkinta jų pasikeitusiu dydžiu.

{pic:1}

Stengiausi valgyti normalų, kuo sveikesnį maistą. Aišku, visi kartojo nesinervinti ir nepergyventi, kad tik nepakenktų vaikeliui. Bet gyvenimas yra pilnas problemų ir neįmanoma išlikt ramiam. Bet pienukas niekur nedingo...Jis buvo savo vietoj, kur ir turi būt.

{smallpic:2}

Kai gimdymo dieną atnešė mano vaikutį, labai nustebau, kad toks mažutis. Nelabai galėjau pajudėt, seselė parodė, kaip vaikutis turi gulėt, valgyti. Kaip jis juokingai, pajutęs mano šiluma, pradėjo ieškot išsižiojęs, neranda, ko ieško vargšelis. Aš turėjau prilaikyt krūtį, kad jam būtų patogu kvėpuoti. Geri atsiminimai...

{pic:3}

Tai štai, maitinosi mano tas mažas mažas žmogiukas. Toks keistas jausmas buvo. Visada galvojau, kad kažkaip ne taip jausiuosi, kad bus gal malonu labai ar dar kas. Bet jaučiausi lyg būčiau seniai to laukusi, tos mažos burnytės apžiojimo ir traukimo į save. Jau vėliau kartais ir skaudžiai jis paimdavo, traukdavo, net nežinau, kaip jam tai išeidavo.

{pic:4}

{pic:5}

Problemų jokių niekad nekilo, išskyrus tai, kad labai man tas pienukas ligoninėje bėgo. Visi marškiniai sušlapdavo... Tai sukeldavo nepatogumą.

Namuose daug arbatų gėriau. Nelabai savo noru, bet gyvenau su Močiute, tad ji, kad neišsisukčiau, į lovą atnešdavo mėtų arbatos su pienu. Sako, gerai maitinančioms. Tai gėriau ir valgiau, ką ji pasakė. Mano mama, kai maitino, valgė daug riešutų įvairių, man tai per brangu buvo, nors pakelį vieną gavau suvalgyti tų lazdyno riešutų.

{pic:6}

Kartais nervindavo, jog tam vaikučiui taip dažnai reik valgyt, galiausiai ir miego jau trūko, kelkis ir kelkis prie jo. Bet kai maitindavau, tai išsišiepusi – taip gražiai čiulpia... Džiaugdavausi ir viskas, niekas netrukdydavo manęs, ir muzikos klausiausi, ir televizorių žiūrėjau, knygą skaičiau.

Viskas buvo gerai iki tol, kai vėl prasidėjo įvairios gyvenimiškos problemos. Vėl nervai, vėl galvojimai ir mąstymai „Ką daryt?“. Tad maždaug po 3 mėnesių ir labai sumažėjo pienuko. Gal ir dėl to, kad ne per geriausiai ir pavalgyt buvo už ką. Tad visai nutraukiau maitinimą ir pradėjau duoti pieną, pvz.: karvės, daryti ryžius ir pan. Vėliau mišinukus daviau.

{pic:7}

Maitinkite, mamytės, vaikučius savo. Sveikesni ir atsparesni ligoms bus. Juk mamos pienas geriausias ir maistingiausias kūdikiui, būtent ten yra visko, ko vaikeliui reikia.