Kai taip nenumaldomai į kiekvieno iš mūsų namus artėja Kalėdos, nejučia imi mąstyti apie tuos, kurių šventinis stalas nebus nukrautas šventiniais patiekalais, pas kuriuos neateis Kalėdų senelis...
Vis mąstau apie vaikų namus. Ar aš galėčiau būti tiek drąsi, kad įsivaikinčiau vaikelį iš ten? Ar aš sugebėčiau savo namuose auginti vaiką, kuris neturi mano kraujo, kurio aš pati neišnešiojau ir nepagimdžiau?
Ar man pavyktų išlikti stipriai, jei įvyktų taip, kad mažylio genai ir elgesys visiškai skirtųsi nuo mano supratimo, nuo skiepijamų vertybių ir auklėjimo?
Bijau, kad ir kokia bebūčiau stipri (nebijau dantisto, drąsiai priimu gyvenimo iššūkius), nesugebėčiau sūpuoti vaikelio, kurį pagimdė kitas žmogus. Net, turbūt, kada nors nesugebėčiau pasakyti, kad tas vaikelis yra įvaikintas... O ar mylėčiau abu vienodai, jei šeimoje augtų vienas tikrasis, o kitas įvaikintas vaikutis?
Sakoma, kad įvaikintiems vaikams daug sunkiau atleisti įprastas kasdienes vaikiškas "nuodėmes", kad jų padaromos "zbitkos" tėvelius paveikia daug jautriau ir skausmingiau... Kiek tame tiesos?
Mamitos, o kokia jūsų nuomonė įvaikinimo klausimu? Ar sugebėtumėte auginti kūdikį iš vaikų namų? Ar pakaktų stiprybės ir jėgų tai daryti? O gal kaip tik ir esate ta Mama, kuri augina būtent įvaikytuką?
Taip, tu teisi, reikia tam pribręsti, tačiau mačiusi esu tokių šeimų, kurias iš vėžių išmušė įvaikiai, prieš kelis metus labai plačiai buvo rašyta kažkuriam laikraštį apie tai (atrodo Lietuvos Ryte ...), va ten tai istorija. Va tik keista tas, kad dirbantys vaikų globos namuose niekada nenorėtų įsivaikinti ar globoti (nekalbu apie anksčiau dirbusius).
Ačiū 😀 Teisingai kalbi 😀
Nepasakyčiau, jog reikia būti psichologiškai stipriai, pradžia buvo sunki, dabar įprasta, tik kad kito darbo neįsivaizduoju. Tiesa, nedirbu nuo 2012 m. balandžio mėn., auginu mergytę 😀
TIKRAI SUGEBECIAU ,JUK TAS MAZAS ZMOGUTIS NEKALTAS DEL NKO😀)viska atiduociau😀)
😇
Man asmeniškai paskaičius tokius komentarus pasidarė mažų mažiausiai koktu . . . toms šeimoms, kurios negali turėt vaikų - įsivaikinimas puikiausia išeitis, ir manau jie susitaiko su tuo, jog gali kilti įvairių keblumų, kad ir suaugęs norės grįžti ten iš kur buvo paimtas, bet nejaugi viskas tik pilkais atsplaviais piešiama ? Genai, taip sutinku yra tai, kas pas žmogų dominuoja, bet jo įpročius galima palenkti, kaip kad ir savas vaikas neduok D.negali žinoti koks užaug,s kad ir geriausi tėvai buvote . . . Kiek gerų šeimų būna, o vaikai klystekeliais nueina, taip ir su tais, kurie gimė alkoholikų, socialinių įgūdžių stokojančių tėvų namuose - vieni renkasi kitokį, šviesesnį rytojų, kiti - seka paskui.
O ta frazė, kad iš vaikų anmų lieka paženklintas visam gyvenimui, tai mane visiškai išmušė iš vėžių. Kuo tas žmogus kitoks ? Ar jis nevertas meilės, ar tas vaikutis nevertas gero, kitokiomis spalvomis nudažyto gyvenimo ? Niekas neglai garantuoti, nei už SAVO, nei už kito vaiką.
Beto, jei suprantamai kyla klausimai dėl genų, sveikatos problemų ir pan - įsivaikiniasm tirkai ne tokiems žmonėms. Vaikas ne kažkokia dovanėlė suapkuota ir paruošta įskiepyti savo vertybes - tai žmogutis, kurį šildai savo šiluma, aplinką, kuroje auga perima vienaip ar kitaip.
Tie, kurie myli, įsivaikina spaudžiu motiniškai ranką už tai, kad suteikia tam mažam žmogui kelrodę žvaigždę, pagrindą vertybių suvokimo, o kokį kelią jis pasirinks parodo tik ateitis, už kurią kaip sakiau negali nei vienas garantuoti, nei už savo biologinį vaikiuką, nei už įvaikintą.
Jei kyla kalusimas ar mylėsiu, ar sugebėsiu, reiškia neskirta žmogui įsivaikinti, nes tie vaikai verti tvirto suaugusiojo pavyzdžio, ne abejojančio.
va su šitu aš pilnai sutinku 😀
Va va, tai, kad ima rūpėti artėjant šventėms - idiotiška. Juk vaikams rūpesčio ir globos reikia kiekvieną dieną, nepriklausomai, ar artėja Kalėdos, ar Velykos, ar išvis nėra jokių švenčių.
Mellisa, turbūt reikia būt labai psichologiškai stipriai, kad pavyktų dirbti vaikų namuose, ane? Smalsu...
Mės savo gyminėje turime, šeima kuri augina mergytė pajimta iš vaiku namu.
Negaliu teigti, kad ja auginti yra lengviau negu savo vaikiuka, kuri po savo širdele nešiojai 9 mėnesius. Kad ir kaip ja pamilsti, bet vistiek niekada negalesi pamirsti, kad jinai netavo kraujas.
Ir reikia nepamiršti, kad vaikiukas, kad ir kudikis vaiku namuose pabuves bent savaite jau yra kaip savoma paženklintas. Ir tas ženklinimas niekada nedings.
Ne tik vyresni, bet net naujagimiai ir kūdikiai turi kartais, tiksliau neretai, tokių sveikatos problemų, jog reikalinga spec. priežiūra tik medikų. Kai atėjau dirbti į globos namus, tai buvo nemažai sveikų kūdikių ir ikimokyklinukų, tačiau dabar retas neturi vienokių ar kitokių sveikatos bėdų, psichologinės bėdos pas visus.
Tema man iki skausmo žinoma, nes dirbu vaikų globos namuose. Gaila, kad šios įstaigos vaikai neretai rūpi tik artėjant Kalėdoms. O mūsų šventiniai stalai būna pilnutėliai, jog kartais mažai uždirbančios šeimos gali tik pavydėti. Beja, Kalėdų senelis taip pat ateina su maišu dovanų 😀 Negalvokit, jog vaikai vaikų globos namuose yra nuskriausti. Nežinau kaip kur kitur, tačiau tuose, kur dirbu aš, vaikams nebent trūksta darbuotojų dėmesio, tačiau čia valstybės problema, jei negali skirti daugiau etatų ir tau neretai tenka dirbti su dviem grupėm, kuriose būna po mažiausiai 12 vaikų nuo 4 m. iki 18 m.
Atsakant į klausimą ar galėčiau įsivaikinti - tikrai ne, net jei negalėčiau turėti savų, buvo kadaise tokia situacija, kai negalėjau pastoti, tačiau su vyru buvom kategoriškai prieš įvaikinimą. Kai dirbau viršvalandžius ar dėl kitų priežasčių reikėjo būti darbe už dyką, tai vyras net sakydavo, jog toks jausmas, kad nereikia net vaikintis, nes savęs ten tiek atiduodu, jog sunku įsivaizduoti, kai tik matomi vaikų globos namai niūriomis spalvomis per Išsipildymo akcijas.
Niekada nesvajojau ir net nenorėjau dirbti vaikų globos namuose, tačiau dabar ilgiuosi tų vaikų (esu vaiko auginimo atostogose), dažnai matau kai kuriuos mieste, pakalbėm, apsikabinam. Myliu savo vaikus. Sakau savo, nes ten dirbu jau daugiau nei 6 m., nedaug, tačiau kiek visko patirta kartu 😀
iš tavo pasisakymo suprantu, kad tu manai, jog auginti įvaikintą vaiką yra didesnė atsakomybė nei prieš savąjį?