"Iššūkiai mamai" pirma užduotis ir ko ja pasiekėme ?

Sveikos. Projektas „iššūkiai mamai“ iškart sužavėjo savo konsepcija, mat perpratau, kad bus suteikta proga AUKLĖTIS TĖVAMS, suprasti savo vaikus ir save, tiksliau patariama kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose, nes pripažinkim, mes suaugusieji neretai ne tik kad ne viską žinom, bet ir dažnai nežinom kaip elgtis. O čia kyla klausimas kodėl nežinom kaip išsisukti iš padėties, probleminių situacijų ? Į šį klausimą ir stengiaus sau atsakyti priimdama sprendimą sudalyvauti projekte. Paskaičiau apie pozityvios tėvystės atspindžius ir tuomet toptelėjo mintis, kad žvelgiant visuomeniniu lygmeniu ko tik nėra auklėjimo peripetijose ir prieraišioji tėvystė, ir dar kokia tik nori, o iš čia randasi įvairios bendruomenės bendraminčių – ir sąmoningų mamų sambūriai ir prieraišiosios tėvystės centrai ir dar kiti, tačiau pagrindinis visų šių idėjų sekėjų ir taikytojų varikliukas ir tikslas juk LAIMINGA ŠEIMA, VAIKŲ GEROVĖ. Tad paskaičius apie pozityvią tėvystę nenorom (labai nenorom) atsigręžiau į savo šeimos kasdieninę būseną... Ir ji anaiptol nedžiugina.

Kaip visada neduokite man valgyti, bet leiskit išdėstyti mintis raštu, už tokią pasvarstymų kupiną pradžią – persiprašau, pripratimas. O dabar pereisiu prie „savų skalbinių skalbimo viešai“. O kaip skambiai pradėjau apie visas tėvystės idėjas, o kad būtų taip parasta viską pritaikyti realiai.

Pateikiu Jums savo laišką redakcijai, kuriuo įsiprašiau į projekto gretas:

Bandau suspėti į nuvažiuojantį traukinį ir įsėsti į pozityvios tėvystės vagonėlį "pradedantiesiems". Kadangi šis pavadinimas sako nedaug, bet trumpas projekto aprašymas bei įvadinis straipsnis paveikė taip, jog atsigręžusi ir pažvelgusi iš šalies į savo vaikus, save, savo šeimą, matau, kad mano kaip mamos indėlis į bendravimą su vaikais, kuriamą harmoniją yra labiau norimas, bet vis dar ne iki galo turimas. Vyresnėliui Kajui beveik šešeri, jis guvus, lepūnėlis staiga pasijautė lyg antrame plane, nors aš iš visų jėgų stengiuos parodyti, kad jis mums toks pats svarbus, kaip ir iki brolio atsiradimo, bet dažnai tai tėtis(vyras), tai aplinkiniai vis pastebi "broliukas tą, broliukas kitą" ir vaiką tai veikia. Jaunėlis beveik 4mėnesių - tarsi antras mano šansas nedaryti klaidų, kurias padariau augindama pirmąjį ir mano akių šviesa. Noriu dalyvauti projekte,nes noriu ir jaučiu, kad tai labai pakeis mūsų kasdienybę, savanaudiškai tikiuosi susigrąžinti visišką vyresnėlio pasitikėjimą, kurio dalì, regis praradau gimus mažyliui. Nes noriu sujurti harmoniją, tvarką šeimoje, "paauklėti" ir vyrą, kad šis rastų kalbą su vyresnėliu, kad suvoktų savo svarbą net ir tokio mažo žmogaus Adrijaus pasaulėlyje. Labai tikiuos, kad užduotys suartins, pamokins, privers atsiggręžti ì savo klaidas bei suteiks kitokios patirties, kad galima būti tokiais tėvais, kuriems vėliau vaikai nebijos atvirai visko išsakyti.

Ir kaip sekėsi man ? Kaip reagavo sūnus į mamos variacijas ?

Prisipažinsiu esu griežta. Tad dažniausia konfliktus sprendžiu pakeltu tonu. O kodėl, greit suprasite...

Pirmoji diena buvo gana rami. Išskyrus valgymo metą – čia jau amžina „kova“. Kažkada buvusi diskusija su Vika Anuliene ir jos patarmai buvo veiksmingi, tačiau mano vaikas, matyt, nebereikalo po ožiaragio ženklu gimęs, mat pasakymas nusiplauti rankyčių prieš valgį, jam nesuveikia, paaiškinu kodėl reikia, vėl „dzin“, tada pajeli toną ir pasakai, kad nevalgys, jei neplaus – ar geriau – užsispiria ir nevalgo. Nežinau, gal neskaniai gaminu ??? Valgymas didžiausias mūsų kovos laukas. Tėtis tuoj pradeda rėkti, įskamiai, kad valgytų, prasideda ašaros, ožiukai, gailus žvilgsnis į mane, kad užstočiau, jei užstoju sėdi prie pietų ar vakarienės, kad ir valandą, bet vistike nesuvalgo . . . Tad pirmą dieną bandžiau gražiuoju įvardinti „Matau, kad tu pyksti, kad reikia suvalgyti sriubą, o ne žaisti, bet dabar yra pietų metas ir jei nevalgysi, negalėsi ir žaisti“, aš viską pakreipiau pasakydama ir jausmus ir galima spasekmes, tada vaikas valgė paknipstom ir bumbėjo . . . Bet VALGĖ.

Daugiau problemų nekilo, mat buvom išvažiavę pas močiutę, ten „nusilakstė“ ir vakare, kaip nekeista ir valgė, ir praustis ėjo be problemų, mat norėjo miegoti.

Antrą dieną. Rytas. Pusryčiai. KARO LAUKAS. Mano mažasis pulkininkas atsikėlė surūgęs. Atėjo pasižiūrėjo į stalą – „Fe, sumuštiniai“. Mat laiko gaminti kąžką kitą nebuvo, skubėjom į mažylio mankštą. Pasakiau, kad taip kalbėti negražu, maistas yra maistas, o yra žmonių, kurie net neturi ką valgyti, čia ponuliui nepatiko ir mano replika ir sūrūgęs nupėdino atsgult, mat dar nori miego . . . Čia jau kilo vėjas ir tėtis liepė greit kelti, praustis ir prie stalo. Vėl prasideda nenoriu, ožialiavimaisi . . .Nežinau iš kur reikia turėti kantrybės ? Pas mus kiekvienas valgymas (beveik) neapsieina be riksmų, piktumų . . . Tad šįkart viskas priėjo prie isterijos, stalo spardymo. Pirma raminau vaiką, kad suprantu, kad jam pikta, bet reikia suvalgyti bent susmuštinuką, nes greit negrįšim ir iki peitų išalks. Raminau ir vyrą, kad nesikarščiuotų.  . .

Per parėkavimus, piktumus, viskas aprimo, „snargliuotas“ ir piktas kaip širšinas vaikas visgi suvalgė tą sumuštinį . . .

Grįžtant iš mankštų užsukom į parduotuvę. Paprastai jis jau nebesiožiuoja, bet mėgsta prisidėti ko reik ir ko nereik į krepšį. Dažniausias jo pirkinys sulty. O, kaip pikta ir man būna, kai tų pakelių būdavo ir šaldytuve, ir kambary, pusiau nugertų . . .pamiršta ir kaip tik į miestą taip ir tų sultyčių prašo pirkti. Čia nutariau apmažinti tą nesaiką ir pasakiau, kad nepirksim, nes name yra. Pareiškė, kad aš dabar noriu. Pasakiau, kad mašinoj turiu vandens atsigėrimui. Na ir prasidėjo . . . griebė pakelį ir nešas prie kasų. Nenusileidau ir pasakiau nepirksim. Pradėjo verkti prie žmonių, o aš turbūt pasirodžiau labai pikta ir skūpa mama, kad vaikui neperku sulčių, o šis taip nori. Na, nors ir pasirodžiaup pikta mama, bet šįkart pavyko susiržtarti, kad ir po „spektaklio“, pasakiau, kad suprantu, kad tau pikta ir nori verkti, bet negalime kiekvieną kartą pirkti sultyčių, nes turi namie, ir vis palieki neišgertas.

Trečią dieną, sąmyšio prie stalo išvengėme, nes pusryčiai patiko, tad valgė ir nesispyriojo.  Važiavome į mankštą su mažyliu, apsiėjome be problemų beveik visą dieną. Važiavome pas tėvukus, vyras darbavosi. Vaikas ir norėjo į lauką, bet sergančio negalėjau leisti. Ašaros, piktumai, trepsėjimai . . . neturiu kantrybės kartais tikrai, čia mano pasakymai, jausmų įvardijimai nepbepadėjo, tad pakeltas tonas ir vaiko pyktis buvo neišvengiami . . .

Vakare, grįžus namo, vėl nevalgė prie stalo, kad nereiktų valgyti išsisukinėjo, kad neva nori miego . . .na gerai leidau eit nusiprausus atsigulti, o buo tik 20 val. Puikiai žino, kad eis „labanankt, vaikučiai“, tad pasakiau, kad jei nori miego, vadinasi ori miego ir tv nebežiūrės. Ir vėl ašaros, piktumai . . . Vėl taikiau tą metodą ir priėjom kompromiso – suvalgys pusę porcijos, ir galės žiūrėt vaikam.

Ketvirta diena. Pusryčių scenarijus tas pats. Po jausmų įvardijimų vaikas valgo. Deja to metodo pasekoje vaikas pamatė, kad mama lyg ir daugiau nuolaidžiauja, tad prie stalo prasidėjo „tampymosi metas“, tai kėdę klibina, tai žaidia . . .o prašymai elgtis gražiai – kaip į sieną. Tad, tikrai kartais neišlaikydavau ir pakeldavau balsą. Ko pasekoje vaikas neatsirenka kas yra kas . . .

Daugiau probleminių situacijų nekilo. Na tokių, kad reikia paminėti bent jau . . .

Penkta diena. Pusryčių metas. Šįkart vaikas nubudo linksmos nuotaikos, valgė, tik...lėtai. Reikia skubėti, pasakau, o jis tarsi išsidirbinėdamas, vistiek valgo lėtai. Vėl kyla tėtis. Kad situacija nevirstų eiliniu karo lauku, prisimenu, kad ne vien vaikui reikia ĮVARDINTI JO JAUSMUS, BET IR PASAKYTI KAIP PATI JAUTIES. Tada įvardijau kaip jaučiasi vaikas, ir vyrui pasakiau, kad suprantu, kad jam pikta, kad vaikas lėtai valgo, bet jis juk toks yra. Pasakiau, kad nespės suvalgyti – pabaigs, kai grįšim ir pridūriau, kad man labai nesmagu, kai kiekvieną kartą prie stalo kyla piktumai ir negalim ramiai pavalgyti. Vualią ! Čia gal koks sąžinės krislelis buvo abiem užmintas ir vaikas net atsiprašė, apkabino, o ir vyras balso nebekėlė. Pavalgėm ramiai...

Pietų metas vėl neapsiėjo be „nenoriu, nevalgysiu“. Tada įvardiju ne tik vaiko, bet ir savo jausmus, kad man liūdna, kad tiek stengiausi, o tu nei trupučio nevalgai. Tada vaikas sakė, dėl tavęs, mamyte, suvalgysiu. Valio. Tada įkalbėjau ir kąsniuką už brolį, kąsniuką už tėtį ir t.t., kol lėkštė buvo tuščia.

Vakare po žaidimo vaikas nenori rinktis žaislų, nes pavargo. Tad įvardiju ir tiesiog padedu tai daryti drauge. Apsieinam be piktumų.

Šešta dieną ir septiną vykdome „scenarijų“. Kaskart kilus problemai įvardiju jausmus, bet vaikas ima sakyti, kad pykstu. Sakau, kad ir pykti reikia, ir verkit, kai norisi – tada būna lengviau.

Bent jau prie stalo ėmėme valgyti ramiau – didelis pliusas, mat valgymas jau ėmė kelti įtampą, kaskartinis „vėjas“ prie stalo vargindavo . . . Smulkių problemėlių kilo, tai nenoriu rengtis pižamos, nenoriu plauti galvos (jei plauna tėtis isterija ant viso daugiabučio, ir kartais net nejauku pasidaro ką kaimynai pagalvos, gal tą vaiką kas „lupa“ kokiu bizūnu, kad tokia isterija? ), tingiu rinkti žaislus, bet kažkaip išlaviravom, bet kartais jau ant mamos kantrybės ribos.

Galbūt nepastebėjote jausmų įvardijimo, kai vaikas padaro ką nors gerai ? Šito net ir nerašiau, kadangi tai pas mus įprasta, betn jau iš mano pusės. Vaikas visuomet giriamas, visuomet pasidžiaugiu kaip gražiai susitvarkė žasilus, kad darbelį dailiai padarė, kad pats sumąstė išsluoti virtuvę ar susiplauti lėkštę. Man tai savaime suprantama.

Tad mūsų savaitė prabėgo gana įtemptai. Sūnus ir taip bandydavo mano kantrybės ribas, tad pakeltas tonas – deja, mūsų kasdienybė, tad po šios savaitės rezultatai du:

Pirma) daugiau kartų priėjo apsikabinti ir pasakė „myliu tave mamyte labai“

Antra) pradėjo daugiau išdykauti, mano nuolatinį savo ir jo jausmų išreiškimą žodžiais pavertė mamos nuolaidžiavimo išraiška (kažką dariau ne taip, nes mažiau pakelto tono, daugiau įvardintų jausmų ir sūnus tiesiog „pradėjo lipti ant galvos“, mažiau klauso, daugiau kartų turiu kartoti ką reikia padaryti, arba gražiai paprašius net negirdi ką jam sakai)

Trečia) supratau, kad mano pakeltas tonas daugiau išraiškos savo pačios nežinojimo kaip suvaldyti situaciją tad einu lengviausiu keliu (dažniausiai) ir vietoje paaiškinimo apšaukiu . . .

Ši savaitė, patikėkit, praėjo privertusi susimąstyti. Anksčiau dažniausiai aš prieidavau prie vaiko, apsikabindavau, sakiau kad myliu, myluodavau, kaip ir kiekviena mama savo vaiką. Prie manęs jis taip pat prieidavo, apsikabindavo, o šią savaitę per dieną N kartų tai darė – malonu labai. Tik problemėlė, kad kaip minėjau mano jausmų įvardijimą vaikui jis pavertė mano jam nuolaidžiavimu. O kodėl ? Spėju todėl, kad pas mus tėčio vaidmuo kitoks, jis beveik visada griežtas, visada pakeltas tonas, tad natūralu, kad mama kartais užstoja, ir auklėja tėtį prie vaiko akių, tad vaikas dažnai nesuspratęs lieka, mat tėtis bara, o mama kartais užstoja, tada mama bara, bet jos neklausoma, mat žino, kad mama ne tokia grieža ir vistiek nieko nedarys tik rėks . . . tad gaunasi užburtas ratas. Bet tikrai patapo lengviau įvardijus situaciją, vaiko ir savo jausmus ir neretai sutiaciją pavykdavo suvaldyti. Valio. Ir ačiū už tai !

Visgi, tikrai nauda akivaizdi – šį tą suvokiau, pamačiau, kad nereik nuleisti rankų ir vaikui nubrėžti ribas. Taip pat reikia ir tėtį paauklėti – čia kita kalba.

P.S.už klaidas tekste atsiprašome – peržiūrėjimui ir redagavimui laiko beveik nėra.

Mama Roberta su savo „generolais, puspulkininkiais ir eiliniais“ (labai patiko krisliuko muškietininkų idėja, tai ir truputį savo situacijoj pritaikiau) :)