Kai pastojau, iš karto buvau įsitikinusi, jog vaikiuką maitinsiu krūtimi, bet buvau įsitikinusi, kad tai truks neilgai, nes visos moterys mūsų giminėje krūtimi savo vaiką maitino labai trumpai (ne ilgiau 2 mėn.)
Kai mažučiukas atėjo į pasaulį, tą pačią minutę daktarės pasiteiravau, kada gi man atsiras pieno, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad aš jo neturiu, nes prieš gimdymą vis patikrindavau, o iš krūties neišbėgdavo nė lašo pieno (sesuo buvo pripasakojusi, kad turi pasirodyti savaitei iki gimdymo), bet sesute pasakė, jog ji yra 100 proc. įsitikinusi, jog aš jo jau turiu.
Kai atnešė maitinti vaikiuką, buvo daug problemų, nes jis nemokėjo paimti krūties (dėl to labai daug pergyvenau), net sesutės turėdavo padėti ją jam įdėti į burną, bet tereikėjo daug pastangų ir jis išmoko, prisitaikėme vienas prie kito.
O pieno, kaip ir sakė sesute, iš tikrųjų, mano didelei nuostabai, aš turėjau, bet labai nedaug, tad teko iškart primaitinti mišinuku. Buvau taip išsigandusi, jog man neteks maitinti nė savaitės, kad apklausinėjau visas drauges, kiek jos maitino, kad nors truputį palengvėtų.
{pic:1}
Bet kasdien pieniuko vis daugėjo, pradėjau gerti daug skysčių, išgerdavau iki 3 litrų per dieną, ir pastebėjau, kad netgi atsikeliu visa šlapia nuo pieno pertekliaus. Ir štai jau beveik 3 mėnesiai vis dar maitinu, galiu pasidžiaugti – ilgiausiai iš visų mano pažįstamų!
indrex20 (Indrė Umbrasienė)
Maitinimas krūtimi: pasidalink istorija, nuotrauka ar tiesiog mintimis