III-ioji „Iššūkiai mamai“ savaitė. Mūsų laikas kartu

III-ioji „Iššūkiai mamai“ savaitė. Mūsų laikas kartu

13. Oct 2014, 16:28 Krisliukas Krisliukas

Vos pamačiusi užduotį pagalvojau: ot, dabar reiks sukt galvą, ką čia specialiai naudingo nuveikus su vaikais, kad tik neatrodyčiau bloga mama. Bet kitą akimirką sustabdžiau save: palauk, kodėl turiu vaidinti supermamą ir specialiai lipti per save (jei to nenoriu). Tiesiog veikėm tai, ką ir kasdien, be jokių specialių veiklų susigalvojimo. Tiesa, savaitgaliais, kai mūsų tėtis namuose, ekspromtu susimąstom ką nors naujo ir įdomaus.

Neregistravau paruoštukėj (kaip pirmąją iššūkių savaitę), ką veikėm kiekvieną dieną, tad tiksliai nepamenu, kas ir kada vyko. Bus geriau, jeigu aprašysiu leidžiamą laiką su kiekvienu vaiku atskirai.

Benas. Man jis - pats pačiausias (nebijau to pripažinti)

Kai gimė Benas – mūsų pirmagimis, pamenu ilgai rausdavausi internete ieškodama visokiausios informacijos apie vaiko ankstyvąjį lavinimą. Tad vos kelių mėnesių vaiką jau nešiojau po kambarius ir aiškinau, kur koks daiktas yra. Turėjau prisikarpiusi kortelių su raidėmis ir skaičiais, juos „mokėmės“ su pusės metų kūdikiu. Paaugus jam, kiekvieną vakarą skaitėme kartu knygas (ne išimtis Naujųjų metų naktys ir kitos šventės). Benas kurdavo savo pasakas, o aš jas įrašydavau. Lipdydavom iš plastelino šeimą, dėliodavom dėliones, žaisdavome su mašinomis, kortomis, stalo žaidimais, beibleidais, bakuganais ir Beno10 ateiviais (mamos, kurios augina berniukus, supras, apie ką aš čia). Ir taip kokius septynerius metus kiekvieną vakarą. Kol neatsirado šeimoje brolis, o vėliau ir sesė.

Dabar mūsų bendravimas kitoks. Kartais pažaidžiame Uno ar kortomis. Paskaitome knygas, kurios yra rekomenduojamos užklasiniam skaitymui. Benui labiausiai patinka, kai paskaitau pačią knygos pradžią, kelias pirmas dalis. Toliau jau skaito jis pats.

Bet daugiausia mes kalbamės. Tad ir šią savaitę važiuodami iš vieno būrelio į kitą mašinoje mes kalbėjomės, kaip sekėsi mokykloje, ką naujo išmoko, kas pavyko ir ką galima būtų padaryti geriau. Benas visada mane pakviečia pakalbėti, kai prausiasi duše. Pastebėjau, kad kažkodėl ši patalpa yra mūsų šeimos ramybės oazė.

Iš tikrųjų tyliai ir gal net pikdžiugiškai džiaugiuosi, kad Benas būtent man, o ne vyrui pasipasakoja paslaptis. Iš tikrųjų nėra lengva jį prakalbinti, bet aš jo niekada ir nespaudžiu kalbėtis. Visada išlaukiu tinkamos progos ir laiko, kada tai galima padaryti. Tiesiog jaučiu savo vaiką. Net kai kyla sunkumai, vyras prašo išklausinėti Beną, nes tik man vienai pavyksta tai padaryti ramiai ir be streso.

Bet labiausiai džiaugiasi širdis, kai jis neprašytas prieina ir stipriai stipriai apsikabina. Nors jam 11 metų, bet prieš miegą būtinai turiu jį pabučiuoti ir būtent tiek kartų, kiek ir Kasparą (kadangi berniukai miega viename kambaryje, tai esu sekama ir niekur nepabėgsiu). Pasirodo Benas skaičiuoja bučinius! “O Kasparą pabučiavai keturis kartus, mane tik vieną kartą!!!” Dabar jau geri metai, kai bučinius skaičiuoju ir aš – kiekvienam berniukui po lygiai.

Šią savaitę kartu gaminome picą ir karštus sumuštinius. Benas (ir ne tik, bet apie tai vėliau) visada noriai man padeda.

Vieną vakarą gerą pusvalandį klausiausi Beno „paskaitos“ apie riedlentes: kokios jos būna, kokie skirtumai, kaip reikia jomis važinėtis, ir kaip nori mane išmokyti riedlente važiuoti (tikiuosi tą norą pamirš, nes aš siaubingai bijau).

Kadangi Benas lanko programavimo mokyklą, teko išklausyti paskaitos ir ta tema. Bet man pačiai buvo labai aktualu. Susitarėm, kad ateityje jis man padarys internetinį puslapį, aptarėm kokį logotipą mano būsimai veiklai sukurs ir pan.

O su tėčiu savaitgaliais jie sportuoja. Užsidaro dviese kambaryje ir porą valandų skiria vyriškai veiklai. Papildomai kartu sprendžia matematikos uždavinius (bet čia turbūt nėra laikas kartu).

Taigi praleistas laikas su Benu yra geras. Žaidimų šią savaitę nežaidėme, bet daug kalbėjomės, kaip ir visada. Apsikabinimai mūsų yra trumpi, vyriški. Labai džiaugiuos, kad vaikui vis dar reikia mamos bučinių.

Kasparas – individualistas

Parašiau antraštę ir giliai atsidusau. :)

Šis vaikas pats ramiausias šeimoje. Iki Faustos gimimo nesupratau, kaip jis auga ir kuo kvėpuoja. Aišku, gimus sesei jaučiama didelė konkurencija tarp vaikų. Bet kartu jie yra labai geri draugai. Džiaugiuosi, kad tarp jų yra nedidelis amžiaus skirtumas (beveik dveji metai), tad dažniausiai mažiukai žaidžia kartu (kol nesusimuša): stato namus, lipdo, piešia,demonstruoja madas, gaudo vienas kitą ir t.t. Tad man šioje vietoje yra paprasčiau nei auginant Beną. Vaikai nereikalauja žaisti kartu.

Susimąsčiau, ar apskritai esu žaidusi su Kasparu (neskaitant kūdikystės laikotarpio). Jaučiu, kad „perdegiau“ žaisdama daugybę metų su Benu. Nenoriu net pagalvoti apie mašinas, beibleidus, tuos pačius bakuganus ir ateivius (visi žaislai likę nuo Beno laikų), o dabar ir robotus. Kaip tyčia visą išbandymų savaitę Kasparas ėjo ratais apie mane ir rodė robotus: aiškino jų vardus, geriečiai jie ar blogiečiai. O aš turėdavau apsimesti, kaip mane tai domina ir diskutuoti ta tema. Na neįdomūs man tie robotai, bet ką darysi...

Iš tikrųjų Kasparui patinka  žaisti vienam, lipdyti, piešti. Savaitgalį netgi sunku buvo prikalbinti eiti kartu į lauką, mat jis norėjo pabūti vienas. „Aš noriu ramybės, noriu būti vienas!”

Man įdomu, ar čia toks vaiko charakteris, ar formuojasi kompleksai? Pastebėjau, kad ir lauke, kai einame suptis ar čiuožti nuo čiuožyklos, jis apsisuks ir grįš prie manęs, jei ten bus daug vaikų. Jei vaikų nebūna, tada viskas yra gerai.

Su Kasparu kartu skaitome knygutes. Šiuo metu aktualiausios yra Mikės Pūkuotuko knygos. Paprastos, žaismingos, spalvingos, gražios. Jos dabar „ant bangos“.

Mes su Kasparėliu turime ir savo laiką. Kai ateinu pasiimti jo ir sesės iš darželio, dar kurį laiką būname darželio teritorijoje. Faustą paliekame ramybėje (ji bėga čiuožti nuo čiuožyklos), o patys paeiname tolėliau ir kalbamės. Šią savaitę rinkome lapus, aiškinomės, kokio medžio lapai, darėme puokšteles ir tiesiog aptarėme praėjusią dieną darželyje: ką valgė, ką veikė grupėje ar lauke, ką lipdė keramikos užsiėmime, ko išmoko anglų kalbos pamokėlėje. Kadangi Kasparo grupė vyko į spektakliuką „Batuotas katinas“, tai diskutavome ir ta tema. Sužinojau, kokie veikėjai buvo pagrindiniai, kas labiausiai patiko Kasparui, kas prajuokino ir pan.

20141013161240-71663.jpg

Pastebėjau, kad apsikabinimų šiam vaikui reikia mažiau nei Benui. Retai jis ateina man ant kelių, o apsikabinu aš jį pati. Bučinių prieš miegą Kasparui galėtų ir nebūti, bet jei vyriausias brolis jų prašo, reikia ir jam.

Picą ir karštus sumuštinius Kasparas gaminti atsisakė, robotai buvo svarbesni. Tiek to, jo teisė rinktis.

Tiesa, kartu su vaikais kasdien žiūrime filmukus per Jimjam kanalą. Kasparui labiausiai patinka vienas šviečiamojo tipo filmukas, kurį jis vadina „Mokytis“. „Mama, ateik, mokytis rodo!“

Visada jį aptariame. Labiausiai įsiminė vienas filmukas apie pavydą. Rodė sceną, kaip brolis pavydi gimusiam broliukui. Kasparas iškart pareiškė: „Man nepatinka maži vaikai!” O Fausta susižavėjusi atsakė: „O man patinka!!!“. Kasparas rėžė, kad jam patinka dideli vaikai, su jais daug įdomiau žaisti...

 

 Fausta. Kai jai reikės, išsireikalaus dėmesio visais įmanomais būdais


Fausta ne iš tų, kuri tyliai ramiai sėdės savo kamputyje ir žais su žaisliukais. Ji būtinai į savo veikla įtrauks ir mane. Aš žinoma dažnai spyriojuosi, nes jokio noro neturiu būti žaidimų drauge. Bet nelabai man pavyksta (kaip ir auginant Beną).

Žaisdama su lėlytėmis, ji būtinai visą jų taborą atitemps man, lieps aprengti, nurengti, padainuoti lopšinę ir pasupti ant rankų. O dabar jos lėlytės miega, tai nevalia triukšmauti. O dabar jau jos atsibudo, tai turiu vėl imti ant rankų. Košmaras!

Negana to, ji paskutinį gerą mėnesį ar du pati pavirsta leliuku. Nesvarbu, ką bedaryčiau, ji ateina ir atsigula į kūdikio pozą man ant rankų. Turiu ją myluoti,bučiuoti, čiučiuoti, glostyti kaip leliuką.

Maža to, ji pati mane verčia būti leliuku. „Mamyte, dabar tu verk...“ Mamytė verkia, kas jai belieka. „Ša ša ša, kas nutiko, ko verki, mamytė atvažiavo atvažiavo, ateik ateik pas mane.“

Žinokit, jaučiuosi kaip prasta aktorė, nes tokią sceną turiu pakartoti mažų mažiausiai dešimt kartų.  Aš leliukas, verkiu, ji mane ramina, glosto.

Vieną vakarą Fausta mane „gydė“. Specialiai skaičiavau, 14 kartų truko ta pati scena. Ji man įduria į ranką, aš TURIU verkti, ji mane ramina, klijuoja pleistrą (popieriaus lapelį) ir vėl viskas iš naujo. Jau net ašarų nebeliko!..

Gaminom picą ir sumuštinius kartu trise. Benas pjaustė, aš maišiau padažą, Fausta kreivai šleivai dėliojo. Na gerai, svarbu kartu. Tas jos noras padėti – begalinis. Nori kartu daryti arbatą, kavą, nori sudėlioti lėkštes, o dabar nuvalyti stalą. Gerai, šeimoje auga pagalbininkė.

Vieną vakarą kepiau plokštainį. Fausta būtinai norėjo pažiūrėt kaip gaminu ir pasisiūlė pamaišyti.

20141013160923-97691.jpg

Pagrindinis mūsų laikas su Fausta būna kas vakarą vonioje. Taip jau atsitiko, kad prisipratinau ją praustis su manim kartu. Nesvarbu, kad dažnai bandau nuo jos pabėgti tyliai į vonią, bet vos išgirdusi vandens tekėjimą, ji atskuodžia tekina, pasiima savo puodukus ir lėkštutes, įlipa į vonią ir prasideda. „Mamyte nori arbatos? Kavos?“ Na ir taip gerą pusvalandį.  Vonioje mums įprasta dainuoti, išdainuojame (aš tik pradedu, o ji man burną su delnu uždengia ir toliau dainuoja pati) visas daineles: ir mušiu tą mažą musę, ir šiaudų batai, ir vijo lizdą pelėda ir tuk tuk širdelę ir paskutiniu metu ji pati susigalvoja dainelę apie princesę.

Kartais paskaitome knygutes. Tik jau tas skaitymas mūsų labai keistas. Fausta neišlaiko dėmesio. Paklauso vienos pastraipėlės, tuo viskas ir pasibaigia. Tada jau pati skubina mane versti puslapius ir pabaigti knygą. O knyga vis ta pati, nesvarbu,kad turime tų knygų devynias galybes. Faustai labiausiai patinka „Gyveno kartą Lukošiukas“. Ją labiausiai vilioja paveiksliukai, kiekvieną turime aptarti.

Man labiausiai patinka, kai ji paryčiais atslenka pas mane į lovą. Apsikabiname kaip du kukuliai, susipiname ir miegame. Man tas jausmas yra nerealus.

Tad tokios mūsų dienos ir taip leidžiami vakarai. Kartais būna šis tas naujo. Kaip ir praėjusį pirmadienį, kai Benas grįždamas iš treniruotės parnešė pilnas kišenes kaštonų.

Taip ir nesugalvojau, ką su jais veikt. Tiesiog susėdome su vaikais ant grindų ir iš kaštonų dėliojome jų vardų pirmąsias raides (gaila, pamiršau įamžinti).

Grįžus tėčiui tų veiklų atsiranda visokių: einame į kiną, teatrą, važiuojame į svečius, žaidžiame Monopolį, Uno ar kitą stalo žaidimą, žiūrime kartu filmukus. Vaikai dažniausiai mėgsta tėtį "pakankinti" lipdami ant sprando.

20141013161357-42198.jpg

Šeštadienį turėjau reikalų, tad tėtis su vaikais per mišką keliavo prie mūsų statomo namo. Nežinau kaip jie leido laiką kartų ir ką veikė,bet Fausta grįžo (tiksliau tėtis parnešė miegančią ant rankų) pilnais batais žvyro, o Kasparas pilnomis kišenėmis kankorėžių.

O sekmadienį važiavom obuoliaut. Kas obuoliavo, o kas gėlytes rinko. Juokiuosi, kad Kasparas giliai širdyje yra romantikas. Benas rinkdavo ir tempdavo į namus akmenis, o Kasparas - gėles. Fausta tokių įpročių kol kas neturi.

20141013161123-65441.jpg

Labai smagiai praleidome laiką. Benas įsilipęs į medį purtė obuolius, o mes juos rinkome. Kasparas skynė gėles, o Fausta tiesiog sukiojosi aplink. Prisirinkome šešis didžiulius maišus obuolių ir išsispaudėme nerealių sulčių. Bus atsargų visai žiemai.

Tad kaip ir nieko ypatingo neveikiame. Mūsų vakarai beveik vienodi. Laukiu nesulaukiu, kada vaikai sugula į savo lovas. Vis bandau pasiimti prieš miegą paskaityti knygą, ne viena jų guli ant staliuko. Bet perskaitau porą puslapių ir užmiegu. Turint tiek vaikų kitaip turbūt ir neįmanoma.

Tad ar kokybiškas tas mūsų leidžiamas laikas kartu, priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio. Man svarbesni už lavinamuosius žaidimus yra apsikabinimai, bučiniai ir pokalbiai. Man daug svarbiau, kad vaikai užaugę nebijotų rodyti savo jausmų, mokėtų juos reikšti, neužsisklęstų savyje.

Iki kito karto.

Kristina ir trys individualistai

motinysteveza motinysteveza 14. Oct 2014, 19:31 Mutter

aš ir tą atkreipiau dėmesį, kiek daug Kristina žino apie savo vaikų pomėgius 😀

betgi tavajam nėra dar 10 mėn, juk tokio amžiaus vaikams nugriauti, numesti ir yra lavinamoji veikla 😃 tu tik statyk, statyk bokštus, o Adomukas lai griauna arba duok mėtyti ką nors 😃 ostatymaui ateis savas laikas 😉

motinysteveza motinysteveza 14. Oct 2014, 19:26 utopija

nupjovius rankos bet kurį pirštą vienodai skauda 😉 tikrai, kiek mama beturės vaikų visus juos mylės vienodai 😀

14. Oct 2014, 13:37

Na pastebėjimas dėl antro vaiko. Aš taip pat neįsivaizdavau kaip galima mylėt taip stipriai dar vieną vaikutį, bet kai subrendo mintis, jog reikia antro vaiko šeimoje pamilau tą žmogutį nuo pat tos minties, ir tikrai tom, kurios nežino kaip mylėt kažką dar antrą tai patikėkit mamai tiesiog NEĮMANOMA mylėt labiau vieno už kitą, myliu abu be proto ir kitaip neįsivaizduoju kaip gali būt labiau mylima viens už kitą. Nesvarbu ar pirmagimis, ar antras abu juk TAVO KŪNAS IR KRAUJAS TAVO KŪRINYS 😀 kaip sakoma mamos meilė beribė 😉

14. Oct 2014, 13:28

Linksmai susiskaitė 😉 visiškai pritariu požiūriui - svarbiausia bendravimas 😀

Krisliukas Krisliukas 14. Oct 2014, 09:55

ačiū, mergaitės 🌷

13. Oct 2014, 22:58

Vien tai, kiek nerealiai daug žinai apie savo vaikų pomėgius ir "herojus", manau parodo, kad laiko su jais leidi tikrai daug ir kokybiškai. Juk pašnekesiai - tokie svarbūs kiekvienam žmogeliukui.
Aš irgi su savo Adomu vis stengiuosi ir bandau užsiimti lavinančiais žaidimais, dainelėm ir t.t., bet jam visiškai neįdomu, geriau ką nors sugriaut, išmėtyt, nuspirt. Na ką padarysi... yra ir tokių vaikų ir tokie geri, ne visiems galbūt ir reikia tų lavinančių veiklų. Čia tiesiog pastebėjau kažkokių panašumų į Kasparą 😀

aantaite aantaite 13. Oct 2014, 22:30

Graži didelė jūsų šeimynėlė😀Turbūt nuobodu nebūna neikada tokiame būryje.Svarbiausia tai,kad vaikučiai jaučia šilumą , meilę,dėmesį...

Krisliukas Krisliukas 13. Oct 2014, 20:36 Milanosmama

o aš ilgai nenorėjau antro vaiko..Benas išsunkdavo mane visą, grįžusi iš darbo užsiimdavau su juo (tai gerai, kad vyras jau "skraidė" ir jam to dėmesio nereikėjo).. jis mokėjo dėmesio išsireikalauti..nors man pačiai buvo įdomu..
Iš tikro gimus Kasparui atsipūčiau lengviau, nes turėjau "pasiteisinimą",kad manęs reikia mažiukui, tad natūraliai tų užsiėmimų su Benu mažėjo. Aišku, prasidėjo mokykla, būreliai ir pan.
Man visi vaikai vienodi ir myliu visus tris..bet Benas labai išsiskiria iš jų..jis ir kalbėdavo kaip suaugęs, mintys jo būdavo ne vaikiškos.. net auklėtojos jį vadindavo dieduku..

Krisliukas Krisliukas 13. Oct 2014, 18:52 motinysteveza

Kad aš kaip tik tokia baisiai jausminga, pas mane racionalumo turbūt nulis 😉

Žinok bandžiau ir su Kasparu..visi daiktų rodymai ir pan.,bet ne su tokiu dideliu entuziazmu...man buvo gaila Beno,kad jam skiriu mažiau dėmesio Kasparui gimus,tad žaisdavom pirmus metus vis dar su juo...o Kasparas tiesiog ramiai gulėdavo arba užsiimdavo pats sau..bandžiau sudominti su knygelėm..Benui iškart jos patiko, Kasparas mesdavo šalin, ir taip iki kokių ketverių..bandžiau raidžių,skaičių mokyt..jam neįdomu..
labai gera proga palyginti visus vaikus.. todėl ir sakau,kad Benas - pats pačiausias..nors tėvam turbūt visi vaikai turi būti vienodi..bet taip nėra..Benui mažiukai nei iš tolo neprilygsta, net ir nežinau kodėl...gal kad pirmagimis..man norėjos,kad jis kuo greičiau sėdėtų, kuo greičiau vaikščiotų, kuo greičiau kalbėtų..tuo metu man atrodė,kad mano vaikas turi būti pats geriausias..tad dėjau l. daug pastangų tam..
Kasparas užsispyręs be galo,nenorės - nedarys..Fausta l.panaši į Beną charakteriu, tik dar labiau pasiutesnė..
Iš pradžių graužė sąžinė, kad man nesiseka su Kasparu užsiimti, net močiutė bandė padėt (pamenu sakė, jau Kasparas man dvejų metų skaitys 😃 ), bet pamatė,kad vaikas tiesiog nepasiduoda įtakai...o kai gimė Fausta, rankos nusviro, supratau, kad vienodai dėmesio visiem trim tikrai neskirsiu ir jau nebenoriu. Apskritai vertybės pasikeitė...

motinysteveza motinysteveza 13. Oct 2014, 18:16

*skaitant tavo straispniukus, susidariau įspūdį, kad esi racionali moteris 👍 be jokių blablabla 😀 buvo įdomu skaityti. 👍

*o nėra kartėlio, kad vyresnėliui (kuris pats pačiausias) buvo skirta daug invidualaus dėmėsio, o štai mažesniam perdegta, nebėra entuziazmo? nes aš bandau prisiminti tarkim net ką skaičiau vyresnėlei, tą bandau ir mažesnei perskaityti, jei vyresnėlę kažko išmokiau, tai mažėlę turiu būtinai išmokyti (ir tokio pat amžiaus), kitaip sąžinė užgrauš...

*pas mus labai panašiai su tais bučiniais 😀)) turiu atsisveikinti lygiai taip pat kaip su kuria nors atsisveikinau, visi dar "žaibai", "penki" priklauso, neduokdie, kuriai to nepadariau 😃

* o dar geriau lavinamieji žaidimai +apkabinimai, bučiniai 😉

*aš ir labai nemėgstu/nenoriu/nejaukiai jaučiuosi žaisdama vaikų fantazijos žaidimus, kai reikia kažką suvaidinti. tad ir nežaidžiu 😀

*man tavo Fausta laaaabai graži, tokia išskirtinė. seniai tą norėjau pasakyti, bet nebuvo progos.

TRYS VAIKAI, TAI NE DU 😃 todėl ir aš jau vakare laukiu, kada visi suguls, ir galėsiu pailsėti 😀

jaldija jaldija 13. Oct 2014, 17:00

Kokia graži trijulė 🌷