Vasaros gidas: Ignalina

Tai dar vienas miestas apsuptas ežerų ir miškų. Nei kiek nenusileidžia Zarasam nei gamtos grožiu, nei ežerų skaičiumi. Ignalinoje suskaičiuojama apie 200 ežerų, ežerėlių.
Tradiciškai pasidomime miesto vardo kilme.
Ir dar vieną legendą įpiname į savo pasakojimus.
„Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Igną kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę.“

Pirmoji mūsų aplankyta vieta tai Ladakalnis.  Daugelis tvirtina, jog tai viena iš gražiausių vietų Lietuvoje. Nuo 175 metrus virš jūros lygio iškilusios kalvos atsiveria viena gražiausių panoramų Lietuvoje su vaizdu į septynis nuostabius ežerus bei juos aprėpusius miškus. Rytinėje kalno papėdėje tyliai raibuliuoja Linkmenas ir Asėkas, pietinėje – Alksnas, Alksnaitis o vakarinėje tyvuliuoja didžiulis Ūkojas ir Pakasas.

Senoliai pasakoja, kad ant šio kalno senovėje buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, lietaus davėjai, viso pasaulio gimdytojai ir tarpininkei tarp žemės ir dangaus.  Manoma, kad seniau tai buvęs Lados kalnas. Todėl dar ir dabar tarp žmonių gyva tradicija į Ladakalnio viršūnę užnešti po akmenį ir palikti jį prie čia augančio ąžuolo. Tuomet esą išsipildo visi slapti norai. Kiti mano, kad kuo didesnį akmenį užneši, tuo daugiau nuodėmių deivė Lada atleis.
Žinodami šią istoriją mes su Airidu jau išlanksto pasirūpinome akmenėliais, nors , pasirodo, kalno papėdėje jų apstu. Na bet mūsų išskirtiniai, atvežti iš paties Jurbarko. Sušildyti mūsų rankų, ir žinantys mūsų slapčiausius norus.

Jei tik žinom, kad mūsų lankomose vietovėse yra piliakalnių, pravažiuoti pro šalį negalime. Galėtume kopti ir kopti į juos, net ir nesvarbu, kokį vaizdą pamatysime.
Mūsų aplankytas Ginučių piliakalnis vaizdu nenuvylė

Nenuvylė ir laiptelių skaičiumi, nes Airidas labai juos mėgsta skaičiuoti. Tad suskaičiavo jų per 300.
Istorija byloja, kad ant šio piliakalnio mėgdavo lankytis pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Todėl, tai istorijai priminti čia pastatytas paminklinis akmuo.

Ginučių apžvalgos bokštas.Jis dar vadinamas Šiliniškių apžvalgos bokštu.

Šis statinys man kelia baimę, nemėgstu tokių konstrukcijų, juolab lipti į jas. Bet kai mano keliautojai dega noru čia apsilankyti, ginčytis negaliu. Ir susikibę su Airidu rankomis didvyriškai užkopėme į viršų.
Bokštą 2004 metais pastatė telekomunikacijų bendrovė “Bitė”. Tai įprasta bazinė mobiliojo ryšio stotis.
Bet įdomu tai, kad šiame bokšte, maždaug 30 metrų aukštyje yra įrengta apžvalgos aikštelė pritaikyta turistams, iš kurios atsiveria įstabi panorama į netoli telkšančius Ukojo ir Pakaso ežerus, bei juos supančius žalius miškus.

Taip pat pravežėme vaikus pro Ignalinos atominę elektrinę. Čia jau tėvelis pravedė visą istorijos pamoką apie Visagino miestą ir jo įkūrimą, bei elektrinės gyvavimą bei uždarymą.

Jau nutolę nuo Ignalinos stabtelėjome Utenos rajone, nes mus sudomino nuoroda VESTUVIŲ KALNAS
Tai tiesiog graži vieta, pilna medinių skulptūrų, vaizduojančių senąsias lietuvių vestuvių apeigas ir jų dalyvius.

Labai norėjome aplankyti senovinės bitininkystės muziejų, ir labai apgailestavome, kad ši svajonė neišsipildė. Mat muziejus nedirba, vyksta atnaujinimo darbai.

Pakeliavome, pavargome, bet ir vėl praturtėjome...įspūdžiais, žiniomis.