Gabytės „mintys“ mamos pilvelyje ir jau gimus

Štai kokios mintys sukosi mano dukrytės Gabijos galvoje... Jas užrašiau ir įdėjau, kurdama krikštynų laikraštuką.

Gal Jums tai nuskambės kiek keistai, tačiau tą ramų gruodžio 30 dienos rytą aš buvau visai nepasiruošusi susipažinti su nauju pasauliu: snūduriuodama mamos pilve apie nieką negalvojau. Žinoma, tokia idilė greitai subliuško kaip muilo burbulas ir man teko savyje atrast daug drąsos ir priimti mestą iššūkį.

Geriausiai prisimenu, kad staiga viskas aplinkui nušvito, o akims jau pripratus prie šviesos išvydau simpatiškų moteriškių veidus ir, kad ir kaip to nenorėjau šalia stovėjo ir vienas vyras baltu chalatu. Būdama iš prigimties kukli kiek susigėdau nuogutėlė atsidūrusi simpatingo vyriškio draugijoje, tačiau tas truko tik kokią akimirką.

Aplinkinių džiaugsmas buvo begalinis! Nors tai manęs ir nenustebino, tačiau pradžioje jaučiausi kiek nepatogiai. Kur matyta, žmogus tik gimė, o jam net minutės atokvėpiui nepalieka! Matydama, kad čia geruoju nesibaigs, ėmiau ir užspiegiau operos solistės balsu…

Mano sveikatos labui buvau išvežta į kitą patalpą, į kurią po gero pusvalandžio begėdiškai įsiveržė kažkoks keistuolis. Iš jo veido išraiškos būtum pagalvojęs, kad prieš tai dvi dienas su didžiausiais dygliais pilve būtų gyvenęs.

Žodžiu, vaizdelis ne koks. Jau buvau bepaleidžianti kakarinę, tačiau dar laiku suspėjau susilaikyti. „Na štai ir tavo tėtis?“– keistuolį pristatė gydytoja ir aš likau giliai sutrikus po tokio akibrokšto. Na ką, teks susitaikyti su tuo, kad dėl mamos dėmesio teks konkuruoti su vyru (jis visai šaunus vyras, pasirodo, yra, tačiau tai sužinojau gerokai vėliau).

{pic:1}

Beje, savo mamytės aš dar nemačiau, todėl man darėsi graudu, bet tėvelis pažadėjo ją greitai man atvežti...Aš juo patikėjau ir saldžiai užsnūdau.

Pramerkus akis šalia išvydau susirūpinusį veidą. Mama man iš karto patiko, pasirodė šauni ir sava. Nepatiko tik tai, kad buvau iš karto priversta gerti pieną. Tai gal kiek ir užgavo mano ambicijas, tačiau greit supratau, kad iki pirmosios taurės šampano dar kiek teks palaukti.

Kiek aprimus, pradėjau galvoti, kad jau nėra čia taip blogai. Iki pilnos laimės šioje smagioje kompanijoje (buvau palatoje pilnoje bendraamžių), betrūko tik simpatiško vaikinuko ir šiek tiek grynų (buvau be kišenių).

Ir prasidėjo mano naujas gyvenimas. Po šešių dienų buvau parvežta į didelį namą. Prasidėjo nuobodūs supažindinimai su giminaičiais. Tai mane labai vargino ir pasidariau kiek irzli.

Taip netikėtai supratau, kad turiu dar du konkurentus dėl mamos dėmesio. Jau beveik man į tėtes tinkantį „spagetį“ ir gerokai ūgtelėjusį „čiauškutį“ – pristatė kaip brolius. „Broliai, tai broliai…“, sau tyliai pagalvojau, valdydama besiveržiantį pyktį, o giliai širdyje pagalvojau, kad jei būtų sesės, oi kaip smagiai po kokių kelių metų su Barbėm pažaistume...

„Broliai vis tik geriau nei nieko“, – šaltas protas nugalėjo ir jau pradėjau įsivaizduoti, kaip jie mane gins ir saugos nuo kiemo neklaužadų...

Judita Liudvinaitienė