Šįryt visos mintys apie tai, kaip susėsime su mano tėveliais, broliu ir mano šeima prie bendro Kūčių stalo. Tai ypatingai brangi akimirka, nes šitaip susėdame retai, tik per didžiąsias metų šventes (gyvenimas sudėliojo, kad esame toli vienas nuo kito kilometrų prasme). Kiekvienais metais padėkoju Dievui už tai, kad esu tokia turtinga – vis dar turiu tėvus, brolį. Ne kartą mąsčiau, kada žmonės yra laimingi?...Manau, kad tada, kai suvokia, kad tai, ką jie turi (artimus žmones, namus, duonos, darbą…) yra ne savaime suprantamas dalykas, o dovana. Dovana iš paties gyvenimo. Dovanos yra branginamos.
Ačiū Mamyčių klubui už tokį šaunų projektą, kuris suteikė man galimybę daugiau įsigilinti į save, apmąstyti savo dieną ir džiaugtis gyvenimu. Kartais būdavo net sunku išskirti tik vieną tos dienos laimės akimirką. Jų per dieną būdavo tikrai ne viena: žiūrėti į miegantį savo vaiką, nusiraminti apkabintai savo vyro, glostyti šunį, suvalgyti blyną, išgirsti per radiją savo mėgiamą dainą ir dar daug visko…
Ačiū visoms mamytėms, kurios dalinosi savo laime, rašydamos į MK. Skaičiau visų Jūsų akimirkas ir atrodė, tarsi Jus pažinočiau jau seniai - tokie artimi buvo Jūsų džiaugsmai. Visiems gerų, prasmingų švenčių!
floryte