Ericho Fromm'o knygos "Meilės menas" recenzija

Šiuo retoriniu klausimu vienas žymiausių praeito amžiaus meilės „ekspertų“, filosofas, psichoanalitikas ir neofroidininkas Erichas Frommas (1900–1980),  pabaigdamas savo itin racionaliu mąstymu, įžvalgomis išsikiriančią knygą apibrėžia meilę įvardindamas visų pirma kaip produktyvų vienatvės įveikos būdą.

Visos knygos rašymo stiliumi jis nevengia retorinių klausimų ir skvarbių pamąstymų subrandintų didelės patirties. Išanalizavusi autoriaus knygos potekstę, rimtai susimąsčiau ar tikrai meilės menas toks sunkiai pasiekiamas, ar tikrai visų pirmą reikia įsigilinti į savo būtį, egzistenciniams klausimas gvildenti ? Su daugeliu autoriaus išsakytų samprotavimų aš sutinku, tačiau kaip ir kiekvienas apsiskaitęs intelektualas – susidariau ir savo – racionalią nuomonę daugeliui paminėtų visuomeninių aspektų, kurie veda į meilės meno mokymąsi. Tolimesnėje savo darbo eigoje nejučiomis diskutuosiu su autoriumi, nors tai ir panešės į monologą, tačiau Frommo knygos samprotaujamasi mąstymas, neofroidinis prieštaravimas pasireikš ir mano mąstyme.

Ar meilė yra menas ? Taip pradėdamas pirmąjį skyrių autorius nejučiomis suintriguoja skaitytoją vienu klausimu. Meilė, sutinku nėra sentimentas, kaip įvardija ir patsai rašantysis, tačiau aš nesistengsiu aklai sekti vien autoriaus samprotavimu ir taikliomis išvadomis apie „suautomatėjusią“ visuomenę, kuri nebemoka mylėti, o gal nesugeba ? Nors pradėjau paskutiniu autoriaus klausimu apie meilės svarbą žmogaus egzistencijai, norėdama suintriguoti ir parodyti, kad tai ne banali meilės povyzos ir sentimentų apraiška, tačiau visų pirma žingsnis po žingsnio gvildensoiu tikrąją meilės sampratą greta autoriaus samprotavimų ir savo nuomonės, kuri, anot, rašančiojo susiformuoja brandžiame žmoguje. Tad ką reiškia meilė ? Anot autoriaus „meilės problema – tai ne mylėti ar sugebėti mylėti, o pirmiausia būti mylimam“, štai kur problema, kuri itin akivaizdi, pagrindžiama šiuolikinės visuomenės apraiškomis. Meilė, kaip ir minėjau nėra tik sentimentas, meilę reikia išgyventi, būti joje, sugebėti ne vien imti, bet ir duoti. Tiesa man, Frommo, „davimo“ ir „gavimo“ proceso įvardijamas, šiek tiek, tiesiogine to žodžio prasme – keistokas, pagrįstas, tikrai ne menu, o fiziniais poreikiais. Stačiokiškai, atmestinai pagrindžiamas kūniškų malonumų patenkinimas autoriaus mąstymu. Tačiau, tie kas skaito knygą tiesiogiai taip ir suprastų, kaip kad įvardijau, vyro ir moters apsikeitimą fiziniais malonumais, tačiau – skaityti reikia potekstę. Frommas taip aprašydamas dviejų žmonių susijungimą, nori parodyti, kokia visgi visuomenė yra apsileidusi, taip apsileidusi, netgi sukirmijusi . . . Čia pilnai sutinku su autoriaus kontraargumentais, kuriais jis paneigia kito autoriaus Froido teoriją, kad meilė – tik fizinių poreikių apraiška. Minėtasis autorius meilę sumenkina, paversdamas ją tiesiog „įrankiu“, savojo ego patenkinimu, taip sureikšmindamas kapitalizmo variklį, kuris grindžiamas „prekių mainais“, mainais malonumų ir poreikių. Tad sutinku su Frommu, kad meilė gimsta pamažu, siekiant jos, tobulėjant visomis moralinėmis žmogaus savybėmis, nesileidžiant į masių virtinę, kuri juda kaip laikrodis, tiklsiai kaip nurodyta biurokratinio mechanizmo. Šioje vietoje įterpsiu savo pastebėjimą, kad šiuolaikiniams žmonėms nėra kada mylėti, tiesiog tai kas svarbiausia – meilė, jiems tampa antraeiliu ar netgi trečiaeiliu ar tolimesniu dalyku, kuris jiems suteikia gyvenimo pilnatvės ir džiaugmso gyvenimu. Visuomenė taip įsibėgėjusi kapitalistiniu keliu, kad nebejaučia, nebesupranta kokia ištiesų egzistencinio žmogaus prado svarba. Tad, kas yra toji meilė ? Kaip ji pasireiškia šiais susvetimėjimo laikais mūsų visuomenėje ? Autorius pamažu „perbėgdamas“ kaip gidas per istorinias epochas, palikdamas svarbiausius tų laikų įvykius, karus, nelaimes ir pakilimus atkreipia dėmesį tik į meilė, kaip ji rutuliojosi, kaip ją suprato kiekvieno meto žmonės ir kaip ji paveikė tolimesnę kaitą mūsų žmonijos moraliniuose vystymosi etapuose. Jis akcentuoja žmogaus patrauklumą. Šiuo aspektu šiek tiek nuvildamas mano samprotavimą, nes nejučia „nukrypsta“ nuo jausminio kelio ir vėl pagražina prie intymiųjų žmogaus poreikių, taip sumaišydamas kortas. Tačiau tai – pagirtina, nes nejučiomis priverčia susiprotėti, kad kūniška meilė neatsiejama nuo meilės, bet leisdamas suvokti, kad tokiį „nuklydimą“ padarė vertingai parodydamas, kad iš meilės, jausmų pasekoje gimsta ir fiziniai poreikiai. Reziumuojant meilės sampratą, sutinku su autoriumi, kad meilė ne sentimentas, ne fizinių poreikių patenkinimo pasekmė, o gilaus, prasmingo, savojo aš ieškojimo prasmė, mokymasis, ilgas kelias meilės link, kuriuo eiti sugeba tikrai ne visi. Meilė – nerealus jausmas, potraukis, svajonė, kaip kad minėjo autorius – riterių laikais tai princesių svajos, apie nuožmų, galinga, bet švelnų riterį. Tad patrauklumas, tikrai itin svarbus žmonių tarpusavio santykiuose.

Meilės objektas. Tai vilčių, norų, svajonių ir realaus gvenimo troškimas, tačiau mūsų dienos nebe riterių laikai, nebe romatizmo epocha, o kapitalistinės santvarkos surikiuota visuomenės tvarka. Autorius taikliai pastebėjo, kad ir šiomis dienomi, mano žodžiais tariant yra žmonių gyvenančių su rožiniais akiniais, viską matančių per savo svajonių ir troškimų prizmę. Šioje vietoje vėl išryškėja, mūsų visuomenės yda, taip yda, nes kitaip ir negalima pavadinti norėjimo tik gauti, neįdedant pastangų. Riterių ir princesių laikai praėjo, tačiau televizijos propaganda tokia stipri, žurnalinės istorijos, kaip pabrėžia ir pats autorius daro itin didelę įtaką žmonėms, kurie dar neišaugo iš vaikiškų svajonių, romantinių filmų ir laimingų pabaigų rato. Ne, žmogau, tai šiuolikinis pasaulis, norint būti mylimam, reikia išmokti mylėti. Bingo ! Atradome atksirtinį tašką, mylėti reikia mokytis. O norint išmokti mylėti kitus, kitą, visų pirmą reikia išmokti mylėti save. Ne ne taip narcistiškai, kaip kad rašo Froidas, „tekstinis“ Frommo oponentas, galvojant, kad esi visos žemės epicentras, nepakartojams ir visa ko trokšti turi būti pasiekiama be pastangų. Reikia nustoti vadovautis principu „man, man ir tik man“, reikia gebėti ne tik gauti, bet ir duoti. Dalintis jausmais, patarimais, užjausti, tuomet visa sugrįžta atgal, su kaupu. Bet pagalba kitam, neturi būti teikiama su paslaptimi – poreikiu, kad visa sugrįš, atlygintinai. Ne, tai reikia daryti savanoriškai, nesiekiant patenkitni savo ego.

Visoje knygoje rutuliojama opios temos – žmogaus visuomeninio atskirtumo problema, kuri trugdo jam mokytis mylėti, mokytis meilės meno.  Kaip ir rašo autorius visais laikais žmones kamavo vienas ir tas pats klausimas: kaip įveikti atskirtumą, kaip užmegzti ryšį su kitais, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Atvirumas, nuoširdumas glai tapti atskirtiniu tašku, padėsiančiu atsikratyti atskirtumo jausmo „Atvirumas yra sunkiausias išbandymas. Ir atskiram žmogui, ir tautai. Atvirumas subrandina. Atvirumui subręstama“[1] šia fraze ir Viktorijos Daujotytės kūrybos knygos norėčiau atkreipti dėmesį įjau minėtą ir dar toliau pabrėžiamą ir Frommo knygoje brandumą. Atskirtumo problema pasireiškia keliais gyvenimiškais reiškiniais. Žmogus, pasak filosofo, gali bijoti laisvės, atsiveriančios kaip neišvengiama vienatvė, todėl susikūrė įvairių vienatvės įveikos būdų (pvz., sadizmą, mazochizmą, simbiozę ir kitus), šiuo atveju meilė esanti tobuliausia ir maloniausia išeitis. Tačiau ir čia atsiveria paradoksas – E. Frommas rašo: „Jei aš myliu kitą žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano troškimų objektas.“ Aš pats, tęsia mintį filosofas, mylintis žmogus, turiu būti savarankiškas ir nepriklausomas. Tik taip meilė gali būti laisvės, o ne išnaudojimų kūdikis. „Nors sąmoningai kiekvienas žmogus bijo būti nemylimas, iš tikrųjų, dažniausiai pasąmonėje, pats bijo mylėti. Mylėti – tai nebijoti likti be garantijų...“ – pabaigia mintį mąstytojas.  Meilė – tai lasivė. Neribota, nevaržoma. Šią frazę, teiginį įvardinčiau kaip nevaržomumą mylėti, laisvą pasirinkimą ką mylėti, kokį žmogų rinktis. Tačiau ši frazė visiškai netinkama įvardinant brolišką meilę ir otinišką, tėvišką meilę, juk kaip teigia autorius tokia meilė savaime suprantama. Juk mažas vaikutis nusipelno meilės, vien todėl ,kad jis yra, teigia Frommas. Ir aš su šiuo teiginiu pilnai sutinku. Tačiau laisvė mylėti nėra tokia reali, ji veikiau abstrakti, nes šia laisve šiuolaikinė visuomenė naudojasi iškreiptai, ko neįvardijo Frommas, o skaitant jo knygą būtent šioje vietoje norėjosi, kad jis tai paminėtų, išgvildentų savo sumaniais, patirties padiktuotais samprotavimais kaip dar vieną opią visuomenės problemą. Jis tik vienu aspektu paminėjo šios laisvės trūkumą, tai neišsivysčiusių vidnių meilės sampratos trūkumų pastūmėtų žmonių meilę vieni kitiems, homoskesualizmą. Nepilnavertis, būtent itin ryškiai atslkirtumo nesugebantis peržengti žmogs nukrypsta šia linkme. Auttorius, taip pat mini, kad visi, kurie neperžengia savo individualizmo, narcicizmo tampa atskirtais, net ir gyvendami tarp žmonių. Jie, gyvena pilnavertį gyvenimą kapitalizmo atžvilgiu, biurokratiniame mechanizme tobulai atlikdami savo mažutį vaidmenį. Tačiau taip ir nesugeba atrasti pilnatvės jausmą meilėje, šeimoje . . . Retas žmogus tikrai gali garsiai nedvejodamas nei akimirkos ištarti, kad jis tikrai laimingas. Retas . . . Laisvė mylėti tai tarsi akibrokštas moralei, meilei sau ir kitiems, nes ji nevaržoma, per daug laisva. Ne, jokiu būdu neprieštarauju autoriui ir neteigiu, kad meilę reikia varžyti, tačiau teigiu, kad meilės lasivę reikia išmokti valdyti, jei ne tobulai, tai bent taip, kad bent trečdalis visų žemės gyentojų galėtų garsiai išrėkti, kad jie yra laimingi, kad sugeba mylėti save, savo artimą, kad supranta, kad meilė yra jų egzistencijos pamatas. Nejau taip ir neišmoksime mylėti?.. O gal tai neįmanoma?.. Gal gyvenimas be meilės – dar viena mūsų evoliucijos pakopa? Garsus mūsų amžiaus režisierius Vudis Alenas teigia: „Jūs pastebėsite, kad įsimylėję ieškome labai keisto paradokso. Paradoksalu yra tai, kad įsimylėję stengiamės surasti daugelį žmonių, prie kurių buvome prisirišę vaikystėje. Antra vertus, iš mylimos būtybės reikalaujame atlyginti už skriaudas, kurias seni tėvai ar kiti asmenys mums yra padarę. Taigi meilėje glūdi prieštaravimas: mėginimas susigrąžinti praeitį ir ją pakeisti“. Šie režisieriaus žodžiai vos ne tapačiai atsiliepia ir į Frommo išsakytas mintis, kad meilės ieškome tokios, kokią patyrėme vaikystėje, kokius prioritetus mums sukūrė tėvai, kokiu keliu stengėsi nukreipti, ir jei savoje šeimoje matėme tėvų abejingumą, šaltumą, vieno iš jų abejingumą, didelė tikimybė, kad ir ieškodami savo meilės, mes taikysime tą patį matytą meilės modelį ir savo santyliuose. Itin didelis vaidmuo tenka ir Frommo minėtiems aspektams šeimoje, kas šeimoje buvo vaikui atskirtinis taškas, kas motina r tėvas buvo sektinas idealas, prie kurio jis labiau prisirišęs, ir kokią įtaką daro tėvai. Autorius pabrėžia ir taikliai pastebi, kad jei vaikas prisirišęs prie motinos, o pastaroji nesugeba vaiko „nujunkyti“, pastarasis ir lieka jos vaikeliu, net ir suaugęs, nesugeba būti savarankiškas, tad motina taip apsunkina savo vaikui gyvenimą, jis niekada netaps laimingi, jei neras sau analogiškos pusės. Kaip ir su tėvo pavyzdžiu, jei jis dominuojantis, kaip anot autoriaus tėvo meilė, priešingai nei motinos yra užsitarnaujama, jei vaikas nuolat stengsis įtikti tėvui, bijodamas jį nuvilti ir sugaugęs, nesugebės atrasti savojo aš, atsikirti nuo tėvo „prievolės“ net pats to nejausdmas  jam bus itin sunku gyvenime, nes jis nesugebės pralaimėti, nesugebės atlaikyti atšiaurių vėjų, sugebės tik mėgautis pripažinimu, o kritęs nuopolin jausis pažemintas. Tėvai, valdingi šioje vietoje daro klaidą, jie turi ne vien skatinti vaikus, bet ir išmokyti pralaimėti, nes nei vienas negimsta toks pats puikus kaip ir kitas, vistiek gali nutikti gyvenimo kelyje ir nelaimių, meilės nesėkmių, po kurių atsistiesti sunku, bet reikia, kad galėtum eiti toliau. Nuo meilės laisvės, staigiai perėjau prie mūsų visų ištakų – tėvų. Frommas savo knygoje taip pat atskirai išskiria motininšką, tėvišką, brolišką meiles. Savo samprotavimu, pagrindžiamu autoriuas išsakyta poziija taip pat noriu atkreipti dėmesį į dar iveną svarbią problemą  savojo aš formavimąsi, ir apjungiant abi problemas – laisvę meilei bei visuomeninį atskirtumą – pabrėžti, kad kiekvienas individas pradžią savo ištakoms gauna šeimoje, tad šeima – itin svarbus visuomenins darinys, kuris turi išmokyti, užvesti vaikus ant tinkamo kelio, kur jie išmoktų pažinti save, būti, o ne vien egzistuoti, gyventi, pilnavertiškai.

Kita itin akivaizdi šių idenų problema tai masių judėjimas. Žmonės, anot Frommo, tapo automatais, judančiais pagal nustatytą biurokratinį mechanizmą. Masinė POPkultūra tiek įsišaknijusi ir „apnuodijusi“ menkiausius intelektualumo trūkstančius protus, kad masėms meilė tapusi „produktu“, kurį galima įsigyti nebe už jausmus, o už populizmą, nes čia vėl pasireiškia „patrauklumo“, kurį paminėjau ir aprašiau pradžioje, dominavimas. Žmonės tapo „preke“, jausmų nebeliko, liko tik populistinės idėjos, nes dabar patraukliu laikoma sžmogus, kuris yra geresnis už kitus, afišuojamas kaip idealas, tačiau jis toks tik žiniakslaidos, bulvaro rašliavos išgarsintas, neva vadinamas žvaigžde. Toks požiūris totaliai iškreipia požiūrį į meilę. Sakysite kur matau meilės ir populizmo masių priešpriešą ir sąsajas ? Kaip ir Frommas, įžvelgiu masiškume žmogaus moralės, individualumo nuvertėjimą, nes būdami tik masių vienetu, nesugebame ugdyti kitų svarbių meilės meno mokymesi savybių, kurias autorius mini knygoje – meilės formas: rūpinimąsi, atsakomybę, pagarbą, pažinimą. A. Maslow kėlė mintį, kad žmogaus motyvus sudaro poreikių hierarchija. Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savąją vertę, galiausiai siekiame saviraiškos. Taigi patenkinę pagrindinius poreikius ir pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo didžiausias galimybes ir taip tampa brandžiais žmonėmis. Brandumo sąvoka meilę grindžia ir Frommas. Jis nurodo, kad mylėti tikra meile geba tik brandus, prioritetus „atsisijojęs“ žmogus.
„Štai kokia siaubinga neteisybė. Žmogus trokšta mylėti, tačiau susiduria su pasiutusia rizika, savidestrukcijos galimybe, su nerimu ir nežinomybe“[2] Būtent per šias formas žmogus glai priartėti prie meilės meno įsisavinimo, praktikos, tačiau visa užgožia masinė kultūra, kuri perkreiptai kelia ant pjedestalo tokias materialines vertybes kaip pnigai,  netikras grožis, kuris taip pat parduodamas už pinigus. Ir numenkina tokias žmogiškąsias vertybes kaip dorybė, moralė, sąžinė ir dar daugybę kitų bruožų, kurie turėtų būti siektini visuomenėje, o ne masinės kultūros taip įkyriai peršamos „vertybės“ . Autorius palaipsniui perteikia moralinių vertybių nuvertėjimą nuo seniausių laikų iki šių dienų. Ir jis visiškai teisus, teigdmas, kad visuomenė sminga žemyn, jei nesustos, mano nuomone – liks tik beveidės marionetės, be jausmų, tik su fiziniais poreikiais. Tačiau šioje vietoje pastebėsiu, kad tikroji kultūra, menas, muzika, klasika vis dar stengiasi nebūti brukalu, tokiu, kuriuos regime ksžasdien žiniasklaidoje, kasdien miestų gatvėse reklamų stenduose. Tikiu, kaip ir Frommas, kad dar yra žmonių, nepažeistų intelektualių sielų, kurios netaps masėmis, ir visomis jėgomis sugebės mylėti, būti mylimais ir branginti gyvenimą. Nebūti masės šešėliu – štai koks šių dienų tikslas turėtų būti kiekvieno, tikrai norinčio pajusti tikrąjį meilės meno džiaugsmą. O kaip galime atsipirti masėms, jei patys to nenorime ? Reikia pradėti nuo savęs, siekti savęs pažinimo, gebėjimo rūpintis, išmokti išklasuyti ir suvokti, kad ne mes esame epicentras, o visi žmonės, visi mus supantys yra tiek pat svarbūt, kaip ir mes patys. Kai žmonija sugrįš prie savo ištakų, suvoks egzistencijos problemos svarbą – reikia išmokti mylėti, barnginti, turėti kantrybės – tada sugebės gyventi, ne vien egzistuoti.

Norėčiau šiek tiek atkreipti visų dėmesį į moters ir vyro idealus įvairiose epochose. Abelaras ir Eloiza, Tristanas ir Izolda – viduramžiai, Petrarka ir Laura – Renesansas, Džonas Lenonas ir Joko Ono, Salvadoras Dali ir Gala – dvidešimtas amžius). Ir dar vienas “beje“. Nemažai pikantiškų smulkmenų: apie biblinį merginų turgų, apie haremuose vartotą „gėlių kalbą“, apie afrodiziakus, vyro ir moters poravimąsi dvaro įsakymu, apie vestuvių simboliką, į kraštutinumus nukrypstančias feministes ir 1975 metais liberalizuotas skyrybas dėl seksualinių nesutarimų... Visais laikasi buvo „idealų“, idealizuojamų vyro ir moters sąjungų. Visose jose galima įžvelgti tokios stiprios romantikos, tikros meilės, tikro meilės meno. O dabar stabtelkime minutėlei ir atsakykime sau į klasuimą: O kas laikoma šių laikų meilės meno idealais ? Ne, neverta net mąstyti, deja . . . retas kas rastų pavyzdžių . . . palikime tokį klausimą masėms, jos beabejo atrastų begalė „tikrų“ šių dienų idealių porų .  .  . bet idealių tik masėms. Meilė narcistiška šių dienų povyzoje. t. y. iš esmės mus patraukia žmogus, dovanojantis mums meilę, kažkuo atsveriantis mus, primenantis mus pačius ir visais atvejais garantuojantis mums saugų ir pažįstamą gyvenimą. Tai yra geras argumentas tiems mokslininkams, kurie meilės atsiradimą sieja su gyvenimu šeimomis ir ilgu palikuonių auginimu. Juk paprastesnių gyvių vaikai labai greitai tampa savarankiški. Žuvys ir vabalai gali net suėsti savo atžalas. Žinduoliai (su retomis išimtimis), o ypač žmonės, vaikus augina gana ilgai. Todėl patelėms ar patinams tenka ilgą laiko tarpą garantuoti kitai pusei ir savo vaikams patikimumą bei apsaugą. Jie turi paslėpti savo agresyvius ir alkio instinktus bei atsiduoti ilgam palikuonių auginimui. Geriausia apsauga nuo agresijos yra meilė, todėl meilė yra evoliuciškai naudingas atradimas. Štai dar vienas argumentas, kodėl reikia mokytis meilės meno.

Reziumuojant autoriaus mintis norėčiau pabrėžti atskirtumo problematiką, kuri trugdo suvokti, kad ištiesų meilės menas yra mūsų visų egzistencijos atsakymas. Visi trokštame mylėti, būti mylimais, tad turime suvokti, kad reikia pmainti narcicizmą ir pradėti nuo savęs, visų pirma susidaryti savo prioritetus, o ne pasikliauti masių peršamais. Visų pirma gyventi sau, pažinti save, tada pamažu įsileisti į savo pasualį ir kitus žmones, nes nors ir teigtumėte, kad esate socialus, kad gebate bendrauti, tačiau vistiek viduje neretas pripažintumėte, kad visgi trūksta bendravimo, trūksta žinojimo ko norime iš gyvenimo, trūksta . . . tad pradėkime nuo savęs. Tad ar galite sau atsakyti į šį iškeltą klasuimą, ar bent suvokiate ką turite daryti ? Į šį klasuimą kaip ir Frommas aš jums neatsakysiu, nes tik kiekvienas individualiai, gali atrasti savyje ukso visžduriuką, nusistatyti savo prioritetus ir eiti savu keliu, atvira širdimi, o ne masių nustatytu keliu ir „atjungtais“ moralės ir jausmų laideliais nuo smegenų. Neakcentavau tikėjimo, nes esu plačių pažiūrų. Esu katalikė, tačiau mano išsakytos mintys yra skirtos visiems, nesvarbu kokio tikėjimo ir pažiūrų esate. Tad išliksiu humaniška, neakcentuosiu ir nebruksiu savo tikėjimo išpažinimo ir meilės sampratos per jo prizmę. Meilė kaip ir tikėjimas yra sąjungininkai, o tikėjimas – koks jis bebūtų liejasi su meile ir pagarba, kuri taip pat vaidina iin svarbų vaidmenį visuomenėje, benravime.

„...Krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra (...) mūsų nuostatų priedanga, – rašo mums E. Frommas knygoje „Turėti ar būti?“. – Žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai, juos neišvengiamai kankina sąžinės graužatis. Mūsų išpažįstamas tikėjimas meile šiek tiek anestezuoja mūsų skausmą, kurį sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad mes gyvename visiškai be meilės...“

Filosofas „Meilės mene“ dar kartą pabrėžia: „Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus (...) jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo yra ir Dievas, ir žmogus.“

Paprasta, konkretu, bet painu. Lengva bet sudėtinga.

Bet visa tai – tik racionalios teorijos. O savo kelią meilės meno link – renkatės patys.

 Tad linkiu jums . . . meilės. Būtinai ateityje peskaitysiu ir kitas io autoriaus knygas, patariu ir Jums.

Ši recenzija labiau primena esė . . .atsiprašom, tačiau man labiau patinka atsiliepti į knygą - straipsneliu ;)

Visų pirma maniau tai bus eilinė knygiūkštė apie meilės blevyzgas, bet . . .peskaičiau ir „pasikroviau“, mat gilių minčių, potekstės, sąmonės vingių įtakotos intriguojančios išvados mane visuomet traukia. Nesakau, kad sakau ne absoliučiai visiems banaliems romanamas, anaiptol . . .

Roberta-Utopija

KONKURSAS: Tapk MK Bibliotekos recenzente