Enrikos vasaros gidas: Zarasų grožybės

Tikiuosi labai nepyksite jei šį kartą „pasimuliuosiu“ ir sujungsiu du darbus į vieną. Tik prieš kelias dienas grįžome iš pasivaikščiojimo Zarasuose, todėl kol įspūdžiai šilti, viename straipsnyje pabandysiu sutalpinti ir juos, ir rastą informaciją internete. 

Šią kelionę planavome labai greitai. Ruošėmės išvykti dieną prieš, bet vyras paprašė kelionę dienai atidėti, nes kitą dieną Zarasuose buvo numatomas Lietuvos ralio etapas. Sutikau. Diena ten ar ten. O dar ir senelį, mūsų nepailstantį keliautoją, pasiėmėme kartu, nes jam ta diena laisva buvo.

Nuo Zarasų gyvename ne taip jau ir toli. Apie 1 val. kelio. Ralio pradžia 15 val., todėl apie 12 val. pajudame iš namų. Važiuojame linksmai, pasiplepėdami, Milana dar neprivažiavus Rokiškio miesto pabaigos ženklo, jau snaudžia savo kėdutėje. Pusiaukelėje vyras sustoja, nes pasigirsta barškėjimas iš variklio. Bėdos nerandame, bet nerizikuojame. Grįžtame namo. Mašiną paliekame autoservise, persikraustome į mano mašiną, nors ir ne tokią erdvę, bet patikimą ir vėl iš naujo leidžiamės į kelią.

Ši maža nelaimė sujaukė visus planus. Atsibudo ir Milana. Pradėjo rodyti savo nepasitenkinimą pirmuosius 10 km., bet vėliau viskas klojosi gerai.

Taigi, pagaliau pasiekėme Zarasus. Metėme savo kelionės maršrutą į šalį ir nutarėme pamatyti tiek kiek spėsime ir galėsime. Pirmiausia pasukame aplankyti Zaraso ežero salos. Vėl nusivylimas! Pamiršome, kad būtent šį savaitgalį vyksta festivalis "Roko naktys", todėl įėjimas į salą apmokestintas. Asmeniui 80 Lt. Net nesvarstėme galimybės pirkti bilietus ir ten apsilankyti.

Važiuojame toliau. Pasukame į kitą keliuką ir sustojame netoli ežero. Pirmiausia pasitinka fontano ir skaidraus vandens vaizdas. Takelis ežero pakrante puikiai pritaikytas pasivaikščiojimams tiek pėsčiomis, tiek su vežimėliu. Apsidairę patraukiame link tiltų, kuriuos apsupę antys. Pamatome ir gulbes su gulbiukais. Tik gulbinui nelabai patiko mano vyro balta apranga. Gal konkurenciją pajuto dėl baltos spalvos, tad sparčiu žingsniu pradėjo artėti link jo. Ačiū mergaitėms, kurios paskutinę minutę nukreipė jo dėmesį pasiūlę duonos riekę. Toliau keliaudami taku pasiekėme „Vyno barą“ ir vaikų žaidimų aikštelę. Kad ir labai alkani, bet nesusigundėme iš užkandinės sklindančių čeburekų kvapu. Nusprendėme paieškoti kitos kavinės. O dar Milanai bežaidžiant aikštelėje ir lietus lyti pradėjo. Nepaisant to, spėjome ir laivą pavairuoti, ir čiuožykla nučiuožti, ir akmenukų pasirinkti. Jei ne lietus, gal mašiną ir būtume palikę ten stovėti, nes toliau keliaujant pažintiniu taku galima pasiekti ir kitą lankomą objektą.

Taigi, nusprendėme lietų pralaukti kavinėje. Miesto centre radome ir motelį, ir kavinę, ir piceriją. Kavinėje laisvos vietos nebuvo. Viską okupavę festivalio dalyviai. Pasiklausę gavome koordinates kitos - „Perlo“ kavinės. Pakeliui pamatėme „Redakcijos“ iškabą. Sustojome. Vyras patikrino – vietos yra. Kavinė nedidelė. Vos 4 staliukai, bet maistas tikrai skanus ir nebrangus. Patiko ir Milanai, ir mums.

Pasisotinę ir pralaukę lietų keliavome toliau. Sėlių a. 22 yra Zaraso ežero apžvalgos aikštelė. Viršuje, kur mašinų stovėjimo aikštelė, galima pailsėti ant suoliukų, pasigrožėti skulptūromis, o pailsėjus keliauti apžvalgos ratu toliau. Apžvalgos ratas – tai 17 m. aukštyje atsiverianti Zaraso ežero panorama. Šis apžvalgos ratas privertė bėgti šiurpuliukus per kūną, o Milaną pasiprašyti į tėčio glėbį. Vaikas sunerimo, kai žengdamas žingsnį pro grindinio tarpus matė apačioje vaikštančius žmones, o aš šiurpulius pajaučiau, kai papūtus vėjui konstrukcijos pradėjo linguoti. Nepabijoję leidomės ratu žemyn. Apačioje tyvuliuoja ežeras, yra įrengti WC, suoliukai, pakrantėje stovi kelios skulptūros.

Po to, apsisukę grįžtame į Sėlių aikštę. Pagrindinis tikslas – ten įsikūręs TIC, bet tuo metu, pamatęs aptvertą aikštę, vyras atsiminė ir ralį. Vis dėl to numojo į jį ranką. TIC nebedirbo, todėl į pagalbą pasitelkėme šalia esančią informacinę lentą. Pažiūrėjome ką galime pamatyti pakeliui namo. 

Kadangi jau mano pasakojimas sukasi į namų pusę, papasakosiu ką dar galima rasti Zarasų apylinkėse.

D.Bukanto g. 20 yra Zarasų krašto muziejus. Šiame muziejuje galite susipažinti su Zarasų istorija, žvejybos priemonėmis, bažnytine literatūra, dailininko M.Šileikio darbais.

Muziejus dirba III – V 9 -18 val., VI- VII 9-17 val.

Bilieto kaina – 2 Lt., lengvatinio – 1Lt.

Zarasų rajone, Salako miestelyje Laisvoji a. 14 yra Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“. Tai labiausiai nuo jūros nutolęs jūrų muziejus. Tai ilgai kaupta jūrų gyvūnų, koralų, kriauklių ir kitų fosilijų ekspozicija. Šių eksponatų skaičius siekia 3000. „Jūrų muziejus“ jau priklauso Gražutės regioniniams parkui.

Muziejus dirba I – V 8 -17 val., VI – VII 10 – 16 val.

Dar vienas, vyrą sudominęs muziejus – Ramūno Čižo alaus muziejus ir senovinių alaus įrankių ekspozicija, esanti Dusetų kaime, Dusetų vienkiemyje. Ir vis dėl to nusprendėme, kad ne su Milana tokiuose muziejuose verta lankytis. Jau antrą kartą netenka mums pasinaudoti šiomis paslaugomis. Kadangi Dusetų rajone kovo mėnesį rengėme Milanos krikštynas, norėjome būtent iš šios užeigos užsisakyti ir maistą, bet...Čižo alus su savo gaminiais tuo metu intensyviai ruošėsi tą savaitgalį vyksiančiai Kaziuko mugei. Čia teikiamomis paslaugomis buvome susidomėję, dėl giriamo, paties Čižo gaminamo alaus, kurio gamybos metu naudojami tik lietuviški produktai, o ir jų tiekiamas maistas atrodė labai skaniai. Tiesa ir atsiliepimai buvo puikūs.

Norintiems apsilankyti yra paikti savininkų telefono numeriai +370 686 48890, +370 623 68109

Pasiekus Zarasų centrą, žvilgsnį traukia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Bažnyčios g. 3). Bažnyčia yra pastatyta ant vienos iš aukščiausių vietų mieste.

Kamšos kaime yra Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Pasak legendos 1967 m. vėlų birželio 30 –tosios vakarą, prie Ilgio ežero du jauni žmonės pamatė ryškią šviesą. Priėję arčiau, ant sutrūnijusio polio jie išvydo nepaprasto grožio švytinčią jauną mergaitę su balta suknele ir auksiniais plaukais. 

Šlapių kaime yra Ievos žvėrynas. Norint apsilankyti reikia susitarti iš anksto telefonu +370 686 32552.  Žvėryne gyvena apie 30 gyvūnų: taurieji ir dėmėtieji elniai, danieliai ir muflonai. Žvėryne sudaromos galimybės pamatyti unikalų šių gyvūnų gyvenimą.

Sartų ežero pakrantę, Dusetose, K.Būgos g. puošia Dusetų skulptūrų parkas. Šiame parke gausu ne tik įvairių Lietuvos skulptorių kūrinių, bet kartu auga ir V.Adamkaus rankomis pasodintas ąžuoliukas.

Išvažiuodami iš Zarasų jau žinojome, kad sekantis sustojimas bus prie Stelmužės ąžuolo. Aš ir mano vyras paskutinį sykį šį ąžuolą buvome matę mokyklos laikais. Šis ąžuolas yra Stelmužės kaime, kuris nuo pagrindinio kelio nutolęs 10 km. atstumu. Tiesa, tie 10 km. prailgo dėl siauro ir vingiuoto kelio. Nuobodžiauti mums neleido senelis. Jis pasidalino senų laikų istorijomis, kai šiuo keliuku, vairuodamas autobusą, vežiojo keleivius. Taigi, po kurio laiko pasiekėme ąžuolą. Mums, kaip ir Milanai tai faktiškai pirmas kartas. Dabar šis garbus medis aptvertas tvorele, kad lankytojai nevaikščiotų ant medžio šaknų, o atsistojus tinkamoje vietoje galima žvelgti „kiaurai“ pro kamieną.

Prireikė laiko, kol Milana susidomėjo ąžuolu, kadangi ten lakstė tikrai didelis „au au“. Po medžio apžiūros sekė žaidimas akmenukais.

Tuo metu senelis jau keliavo aplink Stelmužės Viešpats Jėzaus Kryžiaus filijinę bažnyčią ir varpinę. Ši bažnyčia yra pažymėta simboliniu Ąžuolo g. 14 numeriu. Bažnyčia pastatyta naudojant tik kirvį ir tik durų lentų sutvirtinimui buvo naudojami vinys. Norintiems iš vidaus pamatyti bažnyčią ir jos eksponatus – ant durų pakabintas ir kainoraštis.

Tuo metu, kol senelis grožėjosi bažnyčia, o Milana su tėte džiaugėsi akmenukais, aš pasukau trumpu keliuku, kuris vedė link 3 antkapių. Deja, bet taip ir nesužinojau kam jie pastatyti, kadangi informacijos stendo nebuvo, o gidė vedė ekskursiją po varpinę.

Praėjusi pro bažnyčią radau dar vieną antkapį. Šis labiau išpuoselėtas, todėl padariau prielaidą, kad tai kilmingo asmens kapas.

Vargais negalais įsodinome Milaną į automobilinę kėdutę ir patraukėme Stelmužės kaime esančio Vergų bokšto link. Kadangi jis netoli nuo ąžuolo, tai ir spėliojimams dėl jo pavadinimo kilmės laiko ne daug teturėjome. O nuvažiavę likome nusivylę – bokštas nelankytinas viduje, nėra jokio informacinio stendo, todėl vengdami Milanos „priekaištų“ dėl būsimo sodinimo į automobilį, šį bokštą apžiūrėjome iš mašinos.

Grįžusi namo nusprendžiau plačiau pasidomėti. Taigi, čia XVII – XIX a. buvo vokiečių dvaras, kurį vėliau valdė rusų caro dvariškiai, kurie garsėjo savo žiaurumu. Teigiama, kad šiame bokšte jie bausdavo ir kalindavo baudžiauninkus. Nakčiai juos uždarydavo bokšte, o dieną vėl išvarydavo dirbti.

Senelis buvo beveik teisus su savo spėjimu.

Zarasai garsėja savo ežerais, tačiau šiame krašte gausu ir piliakalnių.

Antalieptės seniūnijoje yra Verslavos piliakalnis. Šio piliakalnio papėdėje buvo rastos senovės gyvenvietės žymos.

Sartų regioniniame parke, Antazavės seniūnija taip pat turi senovės gyvenimą menantį Veliūkiškių II piliakalnį.

Kol Milana saldžiai snaudė, mes keliavome toliau. Buvome sumanę aplankyti Ilgašilio pažintinį taką. Jis yra netoli Dusetų. Keliavome ilgai. Tiksliau ieškojome kelio iki jo, o nuvykę buvome liūdnai nustebinti. Ten nėra nieko. Na yra pavėsinė, kurioje pasidžiaugėme desertu. Pats pažintinis takas – dvi sutrūnijusios lentos, vedančios per ir į nieką. Vyras dar liūdnai pajuokavo, kad jei būtų buvusi nors maža bala, būtų buvę vis šis tas.

Pasitikslinti kelio sustojome Dusetos prie Sartų regioninio parko informacijos centro (Vytauto g.5). Gaila, kad buvo savaitgalis ir centras jau buvo baigęs savo veiklą, nes iš aprašymų jis labai mane sudomino. Šio centro interjeras yra gavęs „auksinės paletės“ apdovanojimą. Yra interaktyvios veiklos, informacija apie Sartus pateikiama naujoviškai ir įdomiai.

Informacijos centras dirba I-IV 8 – 17 val., V 8 – 15:30 val.

Jei atvirai, Ilgašilio takas mūsų lankytinų vietų sąraše atsirado netikėtai. Prieš tai galvojome aplankyti Balto ežero šilą (Liaudiškių kaimas 12) arba Degučių pažintinį taką (Degučių kaimas, Gražutės regioninis parkas). Šie pažintiniai objektai mano dėmesį patraukė dėl gražių nuotraukų ir viliojančių aprašymų apie išpuoselėtus takelius, kraštovaizdžius, vaikų žaidimų aikšteles ir pavėsines., bet pakeitę mašiną pamiršome persidėti ir navigacinę sistemą, todėl nusprendėme nerizikuoti toldami nuo namų, o pasitenkinti pakeliui esančiais objektais.

Paskutinis mūsų lankomas objektas buvo Sartų regioniniame parke esantis apžvalgos bokštas. Važiuojant nuo Dusetų reikia privažiuoti posūkį į Kriaunas, o po to atidžiai dairytis ženklo. Man šis bokštas puikiai žinomas ir į jį lipusi esu ne vieną kartą, bet mano pakeleiviams jis buvo naujas. Jei nuspręsite aplankyti aikštelę, neišsigąskite užrašo „privati teritorija“. Yra palikta vieta automobiliams, o šis ženklas įspėja apie tai, kad bokštas stovi privačioje teritorijoje. Prie vartelių yra pakabinta žalia dėžutė. Ji nereikalauja, bet kabo tam, kad norintys galėtų paaukoti bokšto priežiūrai, kadangi bokštas taisomas ir per šventes „nušvinta“ šviesomis iš asmeninių lėšų. Taigi, praeidama „sumokėjau“ po litą už kiekvieną iš mūsų.

Milaną labai sudomino informaciniai stendai, kurių vienas, deja, bet užkliuvo vandalams. Pirmiausia į bokštą kopė mano vyras. Įveikė. Senelis irgi nusprendė išbandyti savo jėgas. Pasisekė užkopti iki pirmojo aukšto, o toliau pasidavė. Po to sekė mano eilė. Kaip jau minėjau, šiame bokšte esu buvusi ne kartą, bet dėl Jūsų, mielos MK mamos, užkopiau ten dar kartą, norėdama padaryti atsiveriančio vaizdo nuotraukas.

Sunku buvo keliauti link automobilio. Mažoji keliauninkė nenorėjo ramybėje palikti informacinių stendų. Galų gale, pažaidę ir pamatę, kad iš akiračio dingo tėtis, bėgome jį surasti. Jį radome prie mašinos. Bet taip paprastai su Milana reikalai netvarkomi. Tradiciškai – pasižaidimai su akmenukais.

Toliau keliavome namo. Pakeliui pravažiavome piliakalnį, šilo mūšio vietą, Obelių bažnyčią, malūną ir rekonstruotą parką. Plačiau apie juos nepasakosiu, nes tai aplankyti numatome netolimuose mūsų planuose.

Kelionę vainikavo vakarienė senelių namuose ir smagus įspūdžių pasakojimas močiutei, kuri nusprendė į šią kelionę nesileisti.

Tai tiek, šiam kartui.

Iki.

Enrika

P.S. Kadangi pirmadienį abu namų kompiuteriai bus atiduoti į meistro rankas, tai iš anksto atsiprašau už galimą kito straipsnio vėlavimą, nors tikiuosi, kad greit bent vieną jų atgausime ir dar šią savaitę galėsiu su Jumis pasidalinti savo įspūdžiais iš laimėtos procedūros.