Dizainerė Viktorija: Mes kiekviena savyje nešiojame tikrą stebuklą!

Tris mėnesius trukęs projektas „Pasitik pavasarį lieknesnė“ nudžiugino kiekvieną dalyvę. O vieną – ypatingai, būtent Vaida – ta laimingoji, kuri laimėjo garsios dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės kurtą suknelę, su kuria ji būtinai mums pasirodys. O dabar kalbamės su pačia Viktorija – ne tik puikia dizainere, krautuvėlės „Tiulio fėja“ šeimininke, bet ir dviejų dukryčių mama.

–Tiulio fėja – kas tai?

–Fėjos – efemerinės būtybės, o tiulis – lyg rūkas. Mes, moterys, esame nežemiškos ir paslaptingos, sugebame įkvėpti, mokame sužavėti ir paliekam tokį įspūdį, kad niekas iš tikrųjų ir nepasakys – tikros mes, ar ne.

Kas yra tikroji fėja? Ją galima atpažinsi visur – eidama ji tarsi skraido, šypsodamasi ji tarsi šildo, o jos žvilgsnis...atrodo, kad visą tavo esybę mato kiaurai…

–Oho kaip mistiškai. O kokioms moterims kuriate drabužius, papuošalus, aksesuarus ir visus kitus gražius dalykėlius?

–Visoms, kurios nori išsiskirti iš minios. Moterims, kurios sugeba susikurti savitą gyvenimo stilių, savo nepakartojamą, paslaptingą pasaulį. Tokiai moteriai praėjus norisi atsigręžti net nesupratus kodėl, dar ilgai stebėti ją nueinančią.

Tokiai, kuri tarsi nepaliesta rutinos nieko nebijo, laisva nuo prietarų, kuri tarsi turi savo nuosavą gyvenimo kodeksą (taisykles, nuostatas). Kaip Amelija iš Monmartro, pamenat? Ji mėgsta fotografuoti įdomius vaizdus, pertvarkinėti rankinuką, rinkti pirštu išbarstytą cukrų.

Taip ir mūsų fėja niekad nesimuša, mėgsta saldumynus, moka saugoti paslaptis, išlieka žavinga net prie puodų. 

–O kaip gimė toks krautuvėlės pavadinimas?

Kažkada dirbau Gedimino Jauniaus renginių organizavimo įmonėje. Jei darydavau kokius nors kvietimus, papuošimus, tai labai meniškai – su visokiais kaspinukais, stiklo šukėmis, aukso dulkėmis.

Vieną dieną Gediminas paklausė, ar žinau, kaip jie mane vadina. Tiulio fėja! Labai man ta pravardė patiko ir prilipo, nes tiksliai atitinka romantišką mano kūrybos stilių, visuomet ieškau sąsajų su pasakomis, mistika.

–Kaip manote, ar šiuolaikiniame mūsų pasaulyje yra daug tokių moterų-fėjų, juk aplink – buitis, vaikai ir t.t.?

–Kiekviena moteris svajoja būti fėja net jei dėvi darbo kostiumėlį. Mes visos esame ypatingos, tokiomis gimstame. Tačiau kai įsuka darbų rutina, apie tai pamirštame.

Savo kūryba stengiuosi moterims priminti, kad reikia džiaugtis gyvenimu, turėti savo stilių. O tai ne tik rūbai, bet ir kelionės, atmosfera namuose, laisvalaikis, muzika, kurios moteris klauso ir panašūs dalykai.

Ar daug tokių fėjų? Net jei ir vaikas ant rankų, net jei ir sukiesi namuose, gali išlikti fėja. Tik nereikia savęs apleisti. Juk gali susišukuoti ir pasidažyti, net jei ir nereikia eiti iš namų. Labai svarbu net tai, kaip atrodai namuose. Viską daryk su džiaugsmu ir negalvok vien tik apie buitį.

–Auginate dvi dukreles – Ievą Mają (6 m.) ir Veroniką (2,5 m.). Kokia esate mama? Kiek joms lieka laiko po visų darbų darbelių?

–Oi, esu griežta. Visą laiką sakau, ką reikia daryti ir kaip. Pamatau megztinį ant žemės ir klausiu: kodėl jis ne vietoje, jei švarus – į spintą, jei ne – į skalbyklę. Ir taip kiekvieną vakarą prie kiekvieno drabužio. (Juokiasi.)

Ne visą laiką jos manęs klauso, žinoma, ir susipykstame, tačiau jos gi dar vaikai. Mažoji, kaip aš sakau, tobulas vaikas – visuomet pasako „laba diena, ačiū, prašau, į sveikatą“, išmeta šiukšles ir pan.

O kiek jos mane mato namie? Na, dažniausiai mato mane dirbančią. Tačiau jos yra kartu – kartu mes dėliojame, pavyzdžiui, auskarus nuotakai, papuošalus. Po to, daugelis dalykų būna išmėtyta ant žemės. Bet susitvarkome. Joms patinka tai, ką aš darau, juk visi gražūs dalykėliai traukia mergaites, nes jos – tikros princesės.

{smallpic:1}

–Kiekviena šeima turi kažkokias auklėjmo taisykles. O kaip jūs – ar turite savo auklėjimo modelį?

Kai dar su vyru neturėjome vaikų, tikrai galvojome apie tai, kokie būsime tėvai, kaip auklėsime, ar viską leisime, ar bus griežčiau. Tačiau gimus jom ir paaugus, viskas pasikeitė – greičiau, mes prie jų taikomės.

Vienas iš dalykų, ko norime jas išmokyti, tai – tvarkos. Visi daiktai turi turėti savo vietą. Mokome susitvarkyti savo kambarį.

Labai mėgstu, kai dukrytės piešia. Tad visi jų kambarių sienų tapetai išmarginti jų piešiniais. Leidžiame. Veronika, pavyzdžiui, neseniai išpaišė močiutės sofą. Nes jai pasirodė, jog popieriaus lapas per mažas, o jos pasaulis juk didelis. Tad nusprendė išmarginti ne tik sofą, bet ir grindis, savo pilvą. Žodžiu, menininkė. Paijuokėme iš to ir tiek.

–Kaip leidžiate laisvą laiką su vaikais?

–Ne per daugausiai jo yra, deja. Stengiuosi su mergaitėmis bent pusę dienos šeštadienį ar sekmadienį pabūti. Tuomet kartu žaidžiame, išdykaujame nuo pat ryto. Tačiau ilgai negaliu sau to leisti.

Bet vaikams, pavyzdžiui, būtini tokie ritualai kaip pasaka prieš miegą ar lopšinės. Tuomet vaikai jaučia, kad tu esi su jais, kad yra saugūs, kad jiems gera su mama ar tėčiu. Visur stengiuosi su jomis susitarti gražiuoju, žinoma, kiek įmanoma.

–Ar norėtumėte, kad dukros pasektų mamos pėdomis?

–Mano vyresnėlė – Ieva jau sako, kad bus dizainerė. Nuvedžiau ją į Dailės akademiją, kur studijavau. Valgykloje ji suvalgė bandelę su dešrele ir pasakė, kad jai čia patinka. (Juokiasi.) Sako: „Mama, aš čia mokysiuosi“.

{smallpic:2}

–Ar lieka laiko ir noro pasiūti dukroms suknelių? Kaip dažnai sakoma, batsiuvys be batų…

–Nelabai lieka, tačiau stengiuosi, kad bent sezonui mes turėtumėme po vieną ar porą komplektukų – iš tos pačios medžiagos pasiūnu sau ir dukroms. Vis tiek būna nemažai progų išeiti visoms ir pasirodyti. (Šypteli.)

–Ar dar liko savo išsipildymo meto laukiančių svajonių?

–Rodos, turiu viską, ko norėjau. Gal ateityje pagalvosiu apie internetinės krautuvėlės atidarymą, gal kada atidarysiu savo drabužių parduotuvę Europoje. Bet tam reikia daug investicijų. Tačiau aš šiandien taikausi prie realios situacijos ir nerealių planų nekuriu.

„TIULIO FĖJA“ šeimininkės Viktorijos lūpomis:

Tai šeimyninė krautuvėlę senamiestyje, Užupio respublikoje. Pro mūsų langus matosi angelas, o už jų lankosi fėjos. Mes kuriame drabužius tikroms fėjoms. Moteriškos lyties būtybėms, mamoms ir jų dukroms. Mes visos kažkieno dukros ir beveik visos tampame mamomis.

Mūsų įspūdingiausi modeliai turi savo mažas kopijas. Jai perkate suknelę sau, tokią pačią galite įsigyti ir savo mažajai paveldėtojai. Taip smagu puoštis kartu. Mes siūlome rankų darbo drabužius ir aksesuarus, kuriu didžiausias tiražas keturi vienetai.

Užėję pas mus, išvysite jaukias kūrybines  dirbtuves, kur dirbu su mama. Kiekvieną dieną prie mūsų darbo stalo gimsta nauji kuriniai, su meile ir ypatingu dėmesiu detalėms, su dideliu noru padaryti kažką nepaprasto.

Mes kiekviena savyje nešiojame tikrą stebuklą, tik ne visuomet jis matomas. Beveik nesusimąstome apie formą. Mes esame tuo – apie ką mes galvojame. Bėda ta, kad niekas kitas nemato mūsų minčių.

Mūsų vidus gali buti labai turtingas, tik niekas niekada to negalės sužinoti, kaip ir neperskaitys tavo knygos, nepamatys tavo paveikslo ar neišgirs tavo dainos, nes tu pasirinkai tylą. Pranešk apie save, būk drąsi. Kalbėk. Mūsų kurti drabužiai ir bus tavo pirmi žodžiai, kuriais tu praneši apie save visuomenei.

Ačiū už įdomų pokalbį.

Mamyčių klubo portalo redaktorė Eglė