Laikas lengvai atsipūsti, gurkštelti šiltos žaliosios arbatos su citrina...mėgstu pabūti vienumoje, dievinu tas akimirkas, deja, jomis mėgautis tapus atsakingu už mažą berželį, galiu vis rečiau.
Tad tokios akimirkos skirtos tik man, mano apmąstymams, pasvarstymams, arba tiesiog atsipalaidavimui, apie nieką negalvojant, tiesiog protas, siela kvėpuoja lengvomis, kažkur plaukiančiomis gaivinančiomis kaip okeano bryzas srovėmis...
Gurkšnodama arbatą įdėmiai žvelgiu pro langą, kiemas, kuriuo dar ne taip seniai bėgiojau, vaikiškai, žaismingai krykštaudama su draugais, leisdama naivias, lengvabūdes dienas – visai nepasikeitė...ta pati pieva, tie patys priestatai, už kurių vaikai slėpdavomės žaisdami...
...kiemas, kuriame pirmą kartą buvau pabučiuota, kiemas, gaila, nebėra medelio, kurio paunksmėje mėgdavau skaityti knygas, pradžioje pasakas, vėliau rimto turinio, sunkai suvokiamas neskaitančiajam knygas. Matyt, medelis trukdė greta gyvenančio kaimyno garažui...
Ką gi, viskas kinta, niekas vietoje nestovi, tačiau džiugu, nostalgiškai džiugu matyti vaizdinius, kurie atgyja pažvelgus į išmindžiotus takus...gera prisiminti, tikras atsipalaidavimas.
Tokius prisiminimus sudrumsčia pabudęs sūnus, sugrąžina į realybę, jaučiuosi gerai, jis šypsos, vadinasi, išmiegojo gerai, kuo ir džiaugiuosi . . . ech, dar nejučia prabėga keli prisiminimų vaizdiniai ir širdy tampa ilgu...banalu, bet taip gera širdyje.
Tariu Jums - labas vakaras.
Diena prabėgo sklandžiai, aplankėme vyro tėvukų kapus, apsiprekinome, nuvažiavom pas mano šeimyną, kur pasimokinau... vyras darbavos lauke su tėvuku, pjovė malkas iki sutemos.
Dabar namuose, ruošiamės vakarieniauti ir klotis lovas, deja, į patalą nugrimsiu vėl paskutinė, turiu dar labai daug darbo.
Kokia buvo Jūsų diena, gal pateikė staigmenų?
